– Jūs esate žinomas vyresnių vaikų ir paauglių rašytojas, gavęs įvairių premijų, įskaitant „Metų knygos“ paaugliams, Prano Mašioto premiją ir Vaikų literatūros premiją, tačiau dažniausiai jūsų kūriniuose būdavo kokių nors istorinių, fantastinių motyvų. Šįsyk – plikas detektyvinis šiuolaikinis realizmas. Kas nutiko? Pasikeitė požiūris?
– Požiūris nepasikeitė – iš tiesų, „Tylenė“ gimė berašant mistinių – fantastinių apsakymų ciklą, bet vienas keistas dalykas visgi nutiko. Prasidėjus didžiajam karui Ukrainoje 2022 m. visiškai nustojau skaityti fantastiką ar žiūrėti fantasy serialus. Toji tikrovė mane taip smarkiai sukrėtė, kad visi išgalvoti pasauliai kuriam laikui atrodė dėmesio neverti ir net tam tikra išdavystė, kai tikri žmonės čia pat, visai netoliese, kenčia ir žūsta. Bet paskui pamažu vėl grįžau prie paslaptingų istorijų, nes – fantastika gi nekalta dėl to, kad pasaulyje egzistuoja blogis. O dėl detektyvo rašymo – jo elementų mano knygose netrūko, kad ir istorinėje nuotykinėje kelionių į JAV rekonstrukcijoje „Bėgliai“.
Susiję straipsniai
– Taigi, detektyvas. Daug skaitote detektyvų? Ir turbūt tikrai klausote Rasos Drazdauskienės ir Ernesto Parulskio „Nenušaunamus siužetus“?
– Nutvėrėte. Detektyvų daug specialiai neskaitau. Jie tiesiog patenka į skaitymo srautą. Kitas klausimas, žinoma, bus – koks mėgstamiausias autorius? Iš karto atsakysiu: mėgstamiausio tarsi ir neturiu. Tikrai patinka klasika: A. Conan Doyle‘is ir Agatha Christie, iš šiuolaikinių patinka Harlanas Cobenas, kažkada spiegiau iš malonumo skaitydamas lenkę Joaną Chmielewską, bet – sunkus prisipažinimas – detektyvus daugiau žiūriu nei skaitau. Štai dabar peržiūrinėju poros dešimtmečių senumo italų TV filmus „Inspektorius Montalbanas“. Tuo pačiu ir kalbos pasimokau. O „Nenušaunamus siužetus“, žinoma, klausau. Ką ten, klausau – „Tylenės“ pirmąjį rankraštį iš karto siunčiau Rasai ir Ernestui, nes kas kitas duos geresnių patarimų?
– Davė?
– Davė. Ir tikrai kūrinys nuo to pagerėjo.
– „Tylenę“ apibūdinate kaip „detektyvą jaunimui“, ko pritrūko, kad ji būtų „tikras“ detektyvas, tinkamas ir suaugusiems?
– Ji ir yra tikras detektyvas, tinkamas ir suaugusiems! Vienintelis skirtumas, kad pagrindinė veikėja – Indrė – yra dvyliktokė, ir, atitinkamai, ją lydi dvyliktokams (arba taip vadinamiems „jauniems suaugusiems“) būdingos problemos: santykiai su draugais, tėvais, aplinka, meilė, muzika, krizės, dramos. Bet pasakojimas tikrai neužsidaro paauglių rate – suaugusieji čia atlieka labai svarbius vaidmenis. Kaip pastebėjo „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos“ redaktorius Saulius Repečka, šitas pasakojimas vienodai aktualus ir paaugliams, ir juos norintiems suprasti suaugusiems – tėvams, giminėms, pagaliau, tiems, kam rūpi jaunimo gyvenimas.
– Bet – pats jūs, Justinai, jau nebejaunas. Vis dar manote, kad galite atliepti paauglių lūkesčius? Suprasti jų pasaulį?
– Ačiū, kad priminėte. Tikiuosi, kad galiu. Viena vertus, per savo vaikus, kita vertus – per skaitytojus. Trečia – galbūt tai ir yra kelias į amžinąją jaunystę? Ketvirta – rankraščio skaitytojai buvo ir paaugliai, jų pastebėjimus priėmiau taip pat rimtai, kaip ir visų kitų.
– „Tylenė“ – niūroka, joje nemažai atspindžių įvykių, apie kuriuos galėjome net perskaityti žiniasklaidoje. Tuo pačiu jūs rašote apie tikras Vilniaus vietas (pridedate netgi žemėlapį), nors pabrėžiate, kad – adresai tikri, bet tai, kas ten dedasi – ne. Siekėte dokumentikos efekto?
– Rašytojas yra tarsi plaktuvas, į kurį suberi viską, ką tik nori, tada – įjungi, ir, žiūrėk – glotnutis. Taip, pasakojimą galima pavadinti „įvietintu“ – nedariau kvazidokumentikos, bet norėjau, kad skaitytojas nudžiugtų – o, aš čia irgi buvau, sėdėjau, vaikščiojau. Tikiuosi, negausiu ieškinių iš tam tikrų mokyklų ar kurių nors namų gyventojų. Bet šiais laikais – niekada nežinosi.
– Grįžkim dar prie knygos pasaulio – čia yra net devyniasdešimtinių atspindžių, ar tai – „Pietinia kronikas“ ir panašių kūrinių įtaka?
– Prašyčiau! Mano trileris apie 1996-uosius metus „KGB vaikai“ buvo parašytas dar tada, kai apie devyniasdešimtinius niekas nerašė, ir nebuvo nei malalietkų, nei Šiaulių bachūrėlių kronikų. Taigi – tą laiką žinau, jį tyrinėjęs, o į „Tylenę“ jis ateina organiškai: tėvų karta geba prisidirbti ne blogiau už paauglius. Bet dar galite paklausti, ar Martynos personažas kuo nors susijęs su Epšteino failais?
– O jūs – neatsakysit?
– Atsakysiu tik tiek, kad bent viename dialoge yra net nuoroda į vieną partijos, kuri pasisavino gražiausios upės pavadinimą, apgailėtiną veikėją. Tie, kas skaitę mano knygas žino, kaip aš dievinu žaisti kontekstais. Ir kaip džiūgauju, kai jie skaitytojų atrandami! Mielai paskelbčiau net konkursą – surask nuorodą, laimėk knygą. Bet jeigu knygą jau skaito – tai ką čia belaimėsi?
– Knygą iliustravo iki tol negirdėtas dailininkas Audrius Vetlovas. Ar čia irgi slypi kokia nors istorija?
– Čia slypi nuostabi istorija. Audrius – visiškai jaunas vaikinas, tik pora metų vyresnis nei knygos veikėjai, Lietuvos dailės akademijos studentas. Suradau jį netikėtai, per vaikų pažintis, ir jis entuziastingai apsiėmė ne tik nupiešti iliustracijas, bet ir sukurti viršelį. Tai bus jo pirmasis didelis darbas, ir jau dabar viršelis gauna komplimentų. Labai, labai tuo džiaugiuosi. Kadangi priminėte, kad esu nebejaunas, tai nejaunų darbas atverti kelią jauniems. Tikiuosi, „Tylenė“ bus puikus startas Audriui.
– Pirmą kartą dirbote su „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“. Kokie įspūdžiai?
– Puikūs. Aš nuoširdžiai dėkingas vyriausiajam redaktoriui, kad jis patikėjo knyga, nes autoriui tai labai, labai svarbu. Taip pat aš labai dėkingas, kad leidykla priėmė jaunąjį dailininką, kad „Tylenė“ ateina kaip laukiama knyga. Ir, žinoma, labai bijau jų visų nenuvilti.
– Knyga bus pristatyta Knygų mugėje?
– Taip, Knygų mugėje turėsime pirmą oficialų pristatymą – diskusiją, kur kalbėsime ne tik apie knygą, detektyvus, bet ir apie paauglių pasaulį. Labai smagu, kad diskutantais sutiko būti ir psichoterapeutė Aušra Kurienė, ir detektyvų ekspertas Ernestas Parulskis! Tad paskutinę mugės dieną 12 val. visų lauksime „Jaunimo erdvėje“.
– O kas toliau?
– O toliau „Tylenė“ gyvens savo gyvenimą, o aš padarysiu viską, kad tas gyvenimas būtų sėkmingas ir gražus. Keliausiu pas skaitytojus, kviesiu susitikti, ir dar ką nors iškrėsiu.
– Spektaklis, filmas, serialas?
– Ir miuziklas, opera, baletas – nepamirškite! Jau numačiau, kas galėtų sukurti muziką, atlikti pagrindines roles. Tereikia dosnių rėmėjų! Gal Niujorke paieškoti...
– Na, tokių rėmėjų tai nelinkime! Bet ačiū už pokalbį.
– Visada malonu! Beje, būtinai privalau pridėti, kad „Tylenę“ įgalino parašyti man skirta Lietuvos kultūros tarybos individualaus kūrėjo stipendija.