Balandį P.Kercheris Kaune viešėjo pirmąkart. Jis „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos „Dizainas laimei“ kvietimu tapo pagrindiniu dirbtuvių „Dizainas visiems“ mentoriumi. Per savaitę dirbtuvių dalyviai tyrinėjo diplomatų kvartalą Kaune.
Šį savaitgalį P.Kercheris vėl lankėsi Kaune – dalyvavo tarptautiniame Europos kultūros forume „Žalgirio“ arenoje.
– Kaip trumpai pristatytumėte ir paaiškintumėte koncepciją „dizainas visiems“?
– Matyt, pacituočiau apibrėžimą, nurodytą Žmogaus aplinkos konferencijos deklaracijoje, dar vadinamoje Stokholmo deklaracija. Ji pasirašyta 1972 m. Dizainas visiems – tai dizainas žmonijos įvairovei, socialinei įtraukčiai ir lygybei.
Taigi pažengusiame ir išsilavinusiame pasaulyje logiška žmonijos įvairovę imti kaip pagrindą dizaino projektams, o ne skirstyti žmones į grupes, kuriose nė vienas nesijaučia kaip namuose.
Tai – pasenęs modelis, jis buvo patogus industrinėje gamyboje, bet šiandien technologijos pažengusios tiek, kad galime daug daugiau dėmesio skirti personalizavimui.
Žmonijos įvairovė sufleruoja, kad skiriasi mūsų poreikiai, tikslai ir įpročiai. Pavyzdžiui, pastate turėtų būti ir laiptai, ir liftas, nes žmonės renkasi skirtingus būdus patekti į kitą aukštą.
– Ne tik mąstytojai, bet ir ekonomistai jau diskutuoja apie tai, kad reikia papildyti ar pakeisti bendrojo vidaus produkto (BVP) sąvoką ir kalbėti apie bendrąją vidaus laimę (BVL).
Žmonijos ateityje laimė apskritai labai svarbi. Kaip „Dizainas visiems“ gali prisidėti prie laimingesnės visuomenės?
– BVL dekonstruoja įprastą suvokimą apie tai, kaip matuojame ekonominę sėkmę. Ne kartą esu sakęs, kad dabartinė BVP samprata nelogiška, nes, pavyzdžiui, jei sėdime kamštyje ir veltui deginame benziną, vis tiek teoriškai keliame BVP.
Bet kaip išmatuoti laimę? Kaip ir grožis, laimė – subjektyvus dalykas. Galėčiau leistis į ilgą filosofinę diskusiją, bet klausimas juk ne apie tai.
Pasitenkinimas – pirmasis ir didelis žingsnis. Šiuo metu visuomenė nėra pasitenkinusi – iš dalies dėl to, kad negali įgyvendinti materialių savo norų. Kita pasikartojanti tema – nesaugumo jausmas, baimė dėl to, kas nutiks ateityje.
– Šiuo metu Lietuva laimingiausių šalių indekse neužima aukštos vietos. Laimingiausia – Suomija! Kas lemia visuomenės pasitenkinimą savo gyvenamąja aplinka?
– Aš gyvenu Italijoje, ji laimės reitinguose paprastai būna apačioje. Bet turiu pasakyti, kad dauguma mano pažįstamų italų yra labai laimingi žmonės! Jie gyvena kokybišką gyvenimą, bet, o, dievai, kaip mėgsta skųstis!
Ir iš dalies dėl to, kad gali išsikrauti skųsdamiesi, yra laimingi. Jie tokie ne vieni. Kai kurios bendruomenės tiesiog labiau linkusios skųstis ir dėl to yra labiau patenkintos. Gal skamba ir paradoksaliai, bet būtent todėl ir netikiu reitingais.
Pasitenkinimas ir laimė užplūsta tada, kai jaučiamės saugūs. Kai suvokiame, kad atėjus pokyčiams nereikia baimintis, ar susidorosime.
– Kokių pozityvių akcentų pastebėjote Kaune?
– Ypač įdomi jūsų miesto geografinė padėtis – dviejų upių santaka. Tai puiki vieta, kurioje matau daug potencialo. Kai vaikštinėjau ten pirmą šiltą pavasario sekmadienį, jaučiau, kad mane supa laimė.
Kauno senamiestyje daug kur reikia renovacijos, bet tai suprantama – miestas išgyveno sunkius laikus, sovietai stengėsi jūsų istoriją ir paveldą ištrinti, o ne išsaugoti. Laimė, kad dar liko, ką galima išsaugoti. Reikia tik kantrybės ir meilės.
Žinoma, čia irgi yra rizikos – nesinori, kad senamiestis taptų disneilendu, o tam prielaidų yra – pažvelkite į Vilniaus gatvę, kur susikoncentravę daugelis barų. Kita vertus, smagu matyti juos pilnus žmonių. Reikia tik šiek tiek pastangų, kad barai ir kitos vietos būtų pasiekiamos visiems.
Na, o tada – modernizmo architektūra. Daugelio pastatų būklė apverktina, bet tai neslepia jų charakterio. Pavyzdžiui, Majamis garsėja savo art deco rajonu, puikių pastatų yra ir Los Andžele, daugelyje kitų miestų. Žmonės į šiuos rajonus plūsta pasižiūrėti, studijuoti, tiesiog mėgautis buvimu.
Kaunas pasižymi itin eklektišku modernizmo žemėlapiu, nes jūsų architektai studijavo įvairiose šalyse, tad kodėl gi negalėtų tapti traukos tašku kaip miniatiūrinis Europos modelis?
Norėčiau patyrinėti ir kitus rajonus, kol kas tam neturėjau laiko, buvau tik Žaliakalnyje, jį tyrinėjame dirbtuvėse. Mane domina rajonų problemos, norėčiau paieškoti joms sprendimų.
Pozityvu ir tai, kad kauniečiai draugiški. Čia jaučiuosi saugus. Žavinga atmosfera Laisvės alėjoje, ji – lyg Eliziejaus Laukai. Labai gerai, kad tai – pėsčiųjų zona, joje saugu vaikams. Jums gal savaime suprantama, bet, žinokite, tai – didelė vertybė.
– Kokias vietas ir kaip Kaunas galėtų pakeisti ar perprojektuoti iki 2022-ųjų?
– Iš to, ką jau mačiau, išskirčiau dvi vietas. Tai – Birštono gatvės požeminė perėja, kuri daliai gyventojų neegzistuoja, nes žemyn ir aukštyn veda laiptai, o juose įrengtos rampos per daug stačios. Nenuostabu, kad senamiestyje tiek nedaug kauniečių vežimėliuose – jie į jį paprasčiausiai negali patekti!
Tą patį galiu pasakyti ir apie pagrindinį pėsčiųjų tiltą į Nemuno salą – jo problema yra per stati rampa.
Šį tą reikėtų patvarkyti ir mano minėtame Santakos parke – pavyzdžiui, užtikrinti, kad takelio nepertrauktų keli metrai žvyro, kuris apsunkina judėjimą vežimėliais.
– Kokia veikla galėtų pagreitinti Kauno, kaip šiuolaikinio miesto, augimą?
– Kaip ir daugelyje šiauriau esančių miestų, čia egzistuoja sezoniškumo problema – kaip išjudinti žmones, kai žiema trunka taip ilgai? Kiekvieną pavasarį tenka dviratį išradinėti iš naujo, nes prireikia laiko, kad žmonės išeitų iš namų.
Taigi reikia ieškoti naujų susitelkimo ir veiksmo modelių, kurie gali būti vykdomi po stogu žiemą, o vasarą perkeliami į lauką. Reikia tokių vietų ir erdvių, kurios būtų prieinamos visais metų laikais. Reikia patogaus viešojo transporto, kad žmonės tas vietas pasiektų.
Kas gi tas šiuolaikinis miestas? Daugelyje vietovių manoma, jog pakanka rasti zoną, kurioje jauni žmonės gali klausytis garsios muzikos, tada jie nesiskųs, kad nėra ką veikti. Bet tuomet atskirsime vyresniuosius, o ar tikrai norime skirstyti žmones į grupes pagal amžių?
Manau, miesto savivalda gali suteikti galimybių veikti ir tuomet stebėti, kaip elgiasi visuomenė. Pravartu atidžiau pasižiūrėti į teisės aktus, reglamentuojančius komercinę veiklą. Pavyzdžiui, kodėl gi nesudarius sąlygų įkurti laikiną, sezoninį, verslą – kavinę, restoraną, galeriją?
Jauni žmonės dažnai kupini tokių idėjų, tad kodėl pagal tai nepareguliavus taisyklių? Nebūkime tokie tvirti ir sudėtingi, nes tai blaško kūrybiškumą ir verslumą. Leiskime veikti. („Kaunas 2022“ inf.)
