Apie dešimtą valandą vakaro šio muziejaus kieme žmonių buvo ypač daug. Aplinkui lakstė vaikai ir šunys, prie staliukų šnekučiavosi gausios kompanijos. Nebuvo tik žadėto scenos maištininko Beno Šarkos performanso.
Aktorius ir režisierius netikėtai susirgo, o jo performanso į muziejaus kiemelį atvilioti žmonės pasklido po Teatro, muzikos ir kino muziejaus ekspozicijas. Ir nors kai kuriose salėse buvo sunku net prasilenkti, nepatenkintų veidų nesimatė.
Lietaus mašina, įvairios dekoracijos, keisti drakonai ir visas senojo operos teatro modelis su scenos mechanizmu domino ir didelius, ir mažus. Jaunimas jaukiai sukritęs į sėdmaišius mažesniame kambarėlyje žiūrėjo režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Hamletas“ įrašą.
Ekrane pasirodantis Hamletą vaidinantis dainininkas ir Gatvės muzikos dienos įkvėpėjas Andrius Mamontovas sustabdydavo ir pro šalį einančius žmones. Taigi, nors pats dainininkas tą vakarą buvo Islandijoje, kur šiandien jo laukia akustinis koncertas vietos lietuviams, tačiau dalyvavo ir šventėje Vilniuje – tik jau kaip muziejinis eksponatas.
Neteko matyti, ar kas nors tame muziejuje darėsi asmenukes su A.Mamontovu-Hamletu. Tačiau visuose kituose muziejuose telefoninių šūvių serijos skambėjo nuolat. Šiuolaikiniame meno centre žmonės skubėjo įsiamžinti prie Tarptautinės Baltijos trienalės eksponatų, Vilniaus paveikslų galerijoje – prie Italijos peizažų, Vytauto Kasiulio muziejuje – prie XIX amžiuje nutapytų Neringos vaizdų ir įspūdingų kurėnų.
Buvęs tolimojo plaukiojimo kapitonas, klaipėdietis verslininkas Aleksandras Popovas yra sukaupęs maždaug 1500 tapybos ir grafikos darbų kolekciją, kurioje – XIX a.–XX a. pirmos pusės Rytų Prūsijos dailė. V. Kasiulio muziejuje eksponuojama tik nedidelė, bet labai įspūdinga šio rinkinio dalis. Paroda, pavadinta „Šviesa ir erdvė, vanduo ir saulė. Žvilgsnis į Nidos dailininkų koloniją“, – tarsi menama kelionė į daugelio vilniečių pamėgtą Nidos kurortą.
Įdomiomis parodomis ir edukacinėmis programomis garsėjantis V.Kasiulio muziejus kiekvieną Muziejų naktį privilioja nemažai lankytojų net ir būdamas kiek nuošaliau nuo pagrindinių senamiesčio maršrutų. Visgi, jo salės gana erdvios, todėl eilių prie muziejaus durų nesimatė.
Jos nusidriekė prie netoliese, Gedimino prospekte, įsikūrusio itin modernaus, tačiau gana kamerinio Pinigų muziejaus. Tradiciškai ypač daug žmonių panoro patekti į Valdovų rūmus. Net ir buvusius čia ne vieną sykį privilioja itin kokybiškai parengtos šventinės programos – filmai, kūrybinės dirbtuvės, virtualios realybės vaizdai ir nenuobodžios ekskursijos. Todėl nenuostabu, kad jau vakaro pradžioje žmonių eilė nusidriekė per visą muziejaus kiemą. Mat nemokamas lankymas tradiciškai prasidėjo tik 18 valandą.
Kituose muziejuose, nors lankytojų srautas buvo nemažas, bet didelių spūsčių nesusidarė. Gal tik dideliems lankytojų srautams nepritaikytoje Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje žmonėms teko kiek pasigrumdyti.
Eilutė smalsuolių nusidriekė ir Šiuolaikinio meno centre, prie vienintelio kambarėlio, kurio eksponatus galima buvo liesti rankomis. Tiesa, dalį ne itin drąsių meno mėgėjų atbaidė ant durų pakabintas įspėjimas, kad vaikams ir senjorams šį eksponatą liesti gali būti pavojinga.
Muziejų naktis dar kartą aiškiai parodė, kad Vilniuje muziejų lankytojų – tikrai daug. Todėl labai norisi tikėtis, kad kada nors šis renginys pateisins savo vardą ir po muziejus galima bus pasivaikščioti naktį.
Kol kas, naktinėtojų liūdesiui, daugelio muziejų durys užsidarė beveik tuo pat metu, kai gatvėse savo instrumentus susipakavo paskutiniai Gatvės muzikos dienos dalyviai, – 22 arba 23 valandą vakaro. Nakties tamsai apgaubus miestą vienintelės vietos, kur galima užsukti, liko tik barai ir restoranai.
Taigi, kol kas sostinėje turime iš tiesų įspūdingą Muziejų vakarą. Gal kada nors sulauksime ir tikros Muziejų nakties?
