Šiaip ar taip, nuo tos akimirkos, kai kažkuris mūsų protėvių čiobrelių arbata išsigydė peršalimą, laringitą, tonzilitą, tracheitą, bronchitą, kokliušą ir kvėpavimo takų katarą, čiobrelis liovėsi būti vien tik žolė, tik gėlė, kuri, kaip viename eilėraštyje rašė D.Kajokas, yra išmintinga, nes nesistengia pakeisti pasaulio.
Nuo tada čiobreliai virto naudos galimybe. Juos išvydę pievoje puolame ne tiesiog grožėtis, o skinti, pjauti, rauti, džiovinti, užpilinėti, barstyti ant skerdienos.
Kitaip tariant, tas nepastebimas čiobrelių grožis ėmė atsipirkti, o kai kam ir krauti kapitalą.
Bet kuris atidesnis nesunkiai įžiūrės sąsajų tarp kultūros ir žolės, tarp meno ir gėlių.
Tokiu atveju išeitų, kad kultūrą, kaip ir čiobrelius, galima paversti naudingu produktu, kuris atsipirktų ir krautų kapitalą. Kitaip tariant, neštų pinigus – burtažodį, kuris vienintelis veikia šių laikų žmones, mat anksčiau kaip priešnuodis dar veikdavo „memento mori“ („atmink, kad mirsi“).
Nuo ko pradėti? Aišku, kad nuo Lietuvos kultūros tarybos ekspertų, kurie lemia šalies kultūrinės produkcijos vešlumą.
Iš jų galvų kad ir irklu privaloma išmušti tuos menkus projektų vertinimo kriterijų likučius, pavadinamus meniškumu ar menine verte. Juk tai absurdiškas kriterijus, kurio neįmanoma objektyviai įvertinti, išmatuoti, net apibūdinti. Čia tas pat kaip čiobrelių kvapas – pabandykite jį apibūdinti nevartodami žodžio „čiobreliai“.
Meniškumą turėtų pakeisti atsiperkamumas. Jis geriausiai tiktų prie likusių kriterijų, tokių kaip kultūros regionuose didinimas, inovatyvumas ir kiti. Visus juos įmanoma daugmaž objektyviai išmatuoti: nupirktų knygos egzempliorių skaičius, kompiuterių scenoje skaičius, spektaklyje apsilankiusių žiūrovų skaičius, aplankytų šalies vienkiemių skaičius, pelnas atskaičiavus mokesčius ir taip toliau.
Kad atsipirktų valstybei, menininkai pagaliau turėtų ne tik pasukti smegenis, bet ir pajudinti galūnes – na, medituodami bent jau pamegzti. Juolab kad įkvepiančių pavyzdžių yra ir jų ateityje tik daugės.
Štai festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ buvo parodytas libaniečio O.Rayeh vaidinimas „Beytna“ – jame, be sunkiai apibūdinamo šokėjų judesių žavumo, režisieriaus motina visą spektaklį scenoje gamino salotas ir jomis pavaišino žiūrovus. Teatro kritikai akimoju suskaičiavo, kad publikai spektaklis atsipirko, nes kavinėje už salotas būtų mokėję ne mažiau, nei mokėjo už bilietą.
Eureka! Kokias plačias galimybes atveria ši idėja. Operos dainininkai, traukdami arijas, scenoje galėtų virti karštą šokoladą ir per pertrauką jį pardavinėti pigiau nei LNOBT bare. Performansų autoriai galėtų atsigręžti į išties aktualias problemas – kad ir į būties paradoksus pergabenant šiukšles iš sostinės Antakalnio konteinerių į sąvartyną.
Rašytojų kariuomenė neretai mažiau raštingiems kitų sričių menininkams už valstybės pinigus galėtų rašyti atsiperkančius projektus, o dažniausiai visai neraštingam valdžios aparatui ir jo viešųjų ryšių skyriams – pranešimus žiniasklaidai, feisbukui ir kitiems socialiniams tinklams, proginių kalbų ir sveikinimų tekstus.
Kadangi šiais laikais nė vienas spektaklis ir koncertas nesibaigia be ilgų aplodismentų atsistojus, teatrų ir salių vadovams jau būtų laikas pagalvoti apie inovatyvius prietaisus, kurie surinktų delnų skleidžiamą energiją ir žiemą ją nukreiptų patalpoms šildyti.
Ir kaip čia neprisiminsi A.Raikino, jau prieš daugybę metų siūliusio prie besisukančių balerinų pritaisyti dinamas ir taip gaminti elektros energiją.
P.S. Skirtingai nei VšĮ „Mene“ rengiama kultūros galimybių studija, šioji Kultūros ministerijai tikrai nekainuos 44 950 eurų. Ji atsipirktų, jei ministerijos vadovai investuotų pusantro euro į čiobrelių arbatą ir, išlindę iš už viešųjų ryšių sienos, bent jau aktyviausią meno visuomenės dalį pakviestų padiskutuoti apie čiobrelių kvapą.
