Neseniai lietuviškai išėjo jo mokslinių straipsnių rinkinys „Apie literatūrinę „Žagarų“ grupę ir ne tik“. Profesorius gimė lenkų okupuotame Vilniuje 1933 metais. Kaip pats rašo savo knygos anotacijoje: „Aš dėkoju likimui, kad gimiau Vilniuje, nepaprasto grožio mieste, į kurį nuolat grįžtu ir su kuriuo jaučiu nepertraukiamą ryšį“. Išpažindamas trauką tėviškei, T. Bujnickis pakartoja lietuvių poeto, Nobelio premijos laureato Czeslawo Miloszo žodžius: „Niekad tavęs, mieste, negalėjau palikti“.
T. Bujnickis tyrinėjo ne tik Cz. Miloszo, kuris tarpukariu buvo mokslininko tėvo, poeto Teodoro Bujniskio, kolega laikraštyje „Žagarai“, bet ir kito Nobelio premijos laureato, rašytojo Henryko Sienkiewicziaus, kūrybą. Tarp T. Bujnickio mokslinių interesų – ne vien lenkų istorinis romanas ir revoliucinė literatūra, bet ir paribio, ypač – pasienio su Lietuva, kultūra ir istoriniai Lenkijos-Lietuvos ryšiai.
Jogailaičių universitete įsteigė Paribio literatūrinės kultūros katedrą, kuri laikoma vienu stipriausių literatūrinės lituanistikos centrų užsienyje. Kaip vienas iš lenkų ir lietuvių literatūrinių ryšių tyrimų pradininkų, prieš 25 metus jis padėjo įkurti polonistikos studijų kryptį Vilniaus universitete, jame dėstytojavo.
Pernai netikėtai mirusio vieno aktyviausių lietuvių polonisto A. Kalėdos (1952–2017) vardo premija teikiama už reikšmingus pastarųjų dvejų metų Lietuvos literatūros paveldo, lietuvių-lenkų literatūrinių ryšių, komparatyvistikos ir kultūrų sąveikos tyrimus. Pirmąja premijos laureate tapo to paties Krokuvos Jogailaičių universiteto tyrėja dr. Beatai Kalęba.
Premijos įteikimo lenkų profesoriui T. Bujnickiui iškilmės numatytos per jo lietuviškai išleistos knygos pristatymą Vilniuje kitų metų pradžioje.
