Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) profesorė, Senato pirmininkė, Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikologų sekcijos pirmininkė L.Navickaitė-Martinelli, be paminėtų aukštą profesinę kvalifikaciją liudijančių antpečių, be vargo galėtų laimėti žaviausios šypsenos ar skardžiausio juoko konkursus.
Lina kuria kiek kitonišką muzikologo įvaizdį: būdama vos 32 išleido puspenkto šimto puslapių interviu su atlikėjais knygą „Pokalbių siuita: 32 interviu ir interliudijos apie muzikos atlikimo meną“ ("Versus aureus", 2010 m.), kurioje sugaudė ryškias tarptautinės muzikos scenos asmenybes ir uždavė jiems kelis šimtus intriguojančių klausimų. Kaip kelis dešimtmečius užduodanti klausimus ypač vertinu šį jos gausybės ragą.
Lina – pirmoji Lietuvos muzikologų atstovė, apgynusi disertaciją užsienyje (Helsinkio universitete 2014 m.), išleidusi ten monografiją anglų kalba apie atlikimo meno semiotinius tyrimus. Ji yra kelių tarptautinių mokslininkų tinklų narė, kviečiama dalyvauti mokslo projektuose, mainų programose.
Balandžio 1-ąją (tai ne pokštas!) LMTA mini įkūrimo 90-metį, tad pokalbį pradedame šventiškai.
– Jums tenka garbė ir pareiga pasitikti mūsų alma mater LMTA 90-metį kaip Senato pirmininkei. Esate gavusi akademijos bendruomenės pasitikėjimo mandatą. Kokie jūsų užmojai šiame poste? Kokios Senato galimybių ribos ir kiek jas galima plėsti?
– Nenorėčiau, kad tai nuskambėtų nei kaip apsimestinis kuklumas, nei kaip atsakomybės vengimas, tačiau nors aš iš tiesų labai stipriai save identifikuoju kaip LMTA ląstelę, tai tik nedidele dalimi susiję su dabartinėmis Senato pirmininkės pareigomis. Akademiją matau ir jaučiu visų pirma kaip žmogus, kuris čia studijavo (net dvejose specialybėse, nors ir nevienoda apimtimi), ir kaip ta, kuri čia dėsto. Kitaip tariant, šioje institucijoje vykstantys procesai, virsmai ir sukaktys paliečia vidiniai, o ne kaip koks nors reprezentacinis reiškinys.
Pasitikėjimo mandatas vis dėlto ir nepaprastai pamalonina, ir įpareigoja. Šios kadencijos LMTA Senatas yra gerokai atsinaujinęs (ir atsijauninęs), palyginti su ankstesnėmis kadencijomis, – stebiu panašias tendencijas ir kitose universitetinėse aukštosiose mokyklose.
Senato rinkimų schema, kai reikia užtikrinti proporcingą atstovavimą trims LMTA fakultetams ir tam tikroms kvalifikacinėms grupėms, yra gana sudėtinga, tačiau rezultatas mane žavi, nes tenka dirbti su įvairių sričių ir kartais gerokai skirtingų požiūrių profesionalais.
Diskusijų menas yra vienas įdomiausių! O pagrindinė Senato misija bet kurioje institucijoje ir yra užtikrinti demokratiją, perfiltruoti administracijos siūlymus per akademinių darbuotojų, kuriems mes visų pirma ir atstovaujame, interesų prizmę. Be abejo, nepamirštant ir to, kad tuos siūlymus taip pat teikia žmonės, dažniausiai puikiai žinantys, ką ir kodėl daro.
– Jau porą dešimtmečių sukatės tarptautiniame akademiniame pasaulyje ir kaip mokslininkė, ir kaip administratorė, ir kaip pedagogė, ir kaip tarptautinių tinklų atstovė. Koks tas akademinis pasaulis šiandien? Kaip jis keičiasi? Kaip jį veikia politinės ir socialinės krizės?
– Vargu ar galima būtų išskirti tokį vientisą darinį kaip „tarptautinis akademinis pasaulis“: skiriasi tiek moksliniai interesai, pedagogikos tendencijos, tiek ir prisitaikymas prie kintančios šiuolaikybės (ar savotiškas oponavimas jai).
Skirtingos akademinės terpės turi savas krizes ar aktualijas, į kurias labai nevienodai ir reaguojama. Antai kartu su grupe kolegų iš viso pasaulio rengiame Europos aukštųjų muzikos mokyklų asociacijos (AEC) muzikos srities meninių tyrimų platformos (EPARM) konferenciją, ir kaip viena iš AEC darbo grupių neseniai gavome „elgesio kodeksą“. AEC renginių organizatoriai skatinami jautriai reaguoti į galios pozicijų, lyčių lygybės ir panašias bet kurioje žmonių sankaupoje nuolat kylančias etines problemas.
Akademinis pasaulis reguliariai susiduria ir su atšaukimo kultūros keliamais iššūkiais, tolerancijos kitaminčiams (kuri visgi neturėtų tapti anarchija ar išvirsti į atvirai universitetuose liepsnojančius propagandos židinius) klausimu ir begale kitų, atliepiančių chaotišką nūdieną.
– Vis padūsaujame, kaip pasauliniu mastu nuvertinami humanitariniai mokslai. Gal be reikalo? Gal akademinis pasaulis atsparesnis nei kartais mums atrodo?
– Dėl to dūsaujama mažų mažiausiai jau kokį šimtmetį (kaip atspirties tašką galiu pasitelkti ką tik perskaitytą Johano Huizingos apmaudavimą dėl civilizacijos griūties „Rytdienos šešėliuose“, rašytą 1935 m.), žymūs muzikai XX a. pradžioje panašiai baiminosi meno pasaulį prarandant romantinį individualumą ir dvasingumą.
Žmonijai būdinga krimstis dėl jaunesniųjų kartų esą patiriamos dvasios, moralės pragaišties, idėjų bado – o tai ir yra tie dalykai, kuriuos reprezentuoja ir kuriuos turėtų (re)animuoti humanitariniai mokslai. Manding, svarbiausia humanitarams neužsidaryti savo oriame dramblio kaulo bokšte ar protesto vardan, kaip Diogenas, apsigyventi (tebūnie metaforinėje) statinėje. Privalome kuo plačiau skleisti savo žinias, viliuosi, suteikiančias platesnį matymą ir gilesnį mąstymą.
– Lengva pasakyti, sunku padaryti. Auksinę patarlę, tiksliau jos antrąjį sandą pakeisčiau į „o kaip tai padaryti“? Kokias matote žinių skleidimo galimybes, kai senosios nebelabai galingos? O gal mūsų žinių pobūdis turi keistis? Intelekto, išsilavinimo prestižą žiauriai pažeidė socialiniai tinklai. Negaliu remti jūsų prie sienos dėl globalių strategijų, verčiau paklausiu, ką kužda nuojauta?
– Gyvename laikais, kurie jau senokai įvardyti kaip „post-tiesos“, o aš dar pridurčiau ir „post-profesionalumo“. „Kiekviena virėja“, pasak liūdnai pagarsėjusio postulato, valstybės šiuo metu gal ir nesiekia valdyti, tačiau kiekvienas, nebūtinai mokantis rašyti ar suprantantis, apie ką rašo, mano turįs teisę skelbti savo nuomonę apie meną ir menininkus.
Kaip tik čia ir turime pajusti atsakomybę už tai, kad mūsų įgytos žinios pasiektų platesnį ratą nei studentų auditorija ar prieškoncertinis pašnekesys su saujele rinktinės publikos.
Negana to, kartais reikalinga ir tai, kad visuomenė apskritai sužinotų apie muzikologų egzistavimą. Vargu ar šiais laikais dar įmanu arba bent jau prasminga tyliai ir išdidžiai laukti, kol tavo darbus kažkas savaime pastebės ir įvertins.
Net nekalbu apie tokias specialiai akademinės produkcijos sklaidai skirtas platformas kaip Academia.edu ar Researchgate.net, suteikiančias galimybę sukelti atvirą prieigą turinčius savo mokslo darbus ir po to stebėti, kada juos perskaito koks nors dar nepažįstamas kolega, tarkime, Kijeve ar Stambule.
Turiu omenyje ir kasdienės vartosenos socialinius tinklus, kuriuos derėtų ne niekinti ar jų vengti, bet visai priešingai – užlieti juos kokybišku turiniu. O jei tam turiniui pritraukti dėmesį kartkartėmis tektų įkelti ir kokią katinuko ar karšto šokolado nuotrauką – ką gi, c'est la vie...
Ne taip retai nežinome netgi to, ką veikia artimiausi kolegos. Aš visad dėkinga tiems, kas apie savo veiklą ar susidomėjimo objektus patys praneša LKS Muzikologų sekcijos veiklai ir žinioms skleisti įsteigtoje „Facebook“ paskyroje.
Beje, tam radosi ir pokalbių serija „Muzikologo scena“, kurioje mudvi dabar kalbamės, ir susitikimai su ryškiais bendruomenės nariais „Vakarai su muzikologais“, nuo pernai rengiami Lietuvos kompozitorių namuose.
Mano giliu įsitikinimu, šios gildijos atstovai turi ką pasakyti ir parodyti. Ir ne vien apie muziką (kuriai garbė tarnauti) ar muzikus (kurių aptarnaujančiu personalu dažnai jaučiamės), bet ir patys apie save. Tad muzikologus į sceną!
– Muzikologai kaip „aptarnaujantis personalas“. Arba „kritikos nėra“. Dažnai mūsų aptariamos temos, ko tikisi iš muzikologų atlikėjai ir kompozitoriai. Kritika visada buvo rizikinga veikla, o socialinių medijų laikais – atvirai pavojinga.
Dažnai matome neįtikusių kritikų „egzekucijas“ populiarių menininkų paskyrose. Esi tyrusi šį reiškinį. Kaip reziumuotumėte? Būkime ištikimos savo muzikologo / menotyrininko kaip meno lauko „sanitaro“ pareigai, tad sukonkretinsiu tiesmukiau: ką pasakytumėte vietoj moralo?
– Šiuos teiginius iliustruojančių pavyzdžių esama tiek, kad net nekyla ranka kurį nors išskirti. Šiaip jau turėčiau pripažinti, kad „kritikos kritika“ būtų visai normalus ir sveikintinas reiškinys, jei ji būtų paremta ne vien užgautomis didžiųjų asmenybių ambicijomis, bet tikrosiomis diskusijomis apie estetiką, kūrybines idėjas ir jų interpretaciją. Būtų idealu, jei ryškiesiems kultūros įvykiams nušviesti turėtume galimybę sulaukti bent poros skirtingų recenzijų – toks savotiškas kritikų disputas, man atrodytų, be galo vaisingas.
Menininkai, be abejo, taip pat laisvi išnaudoti savo kaip „influencerių“ statusą ir iškoneveikti neįtikusios kritikos tekstus (o dažniau – jų autores ad hominem, ir kritikių lytį čia nurodau neatsitiktinai).
Tačiau neišsiplečiant – kai mūsų menininkai piktinasi, esą kritikos Lietuvoje nėra ir kaip norėtųsi tokios kritikos kaip „The New York Times“, aš slapčia pasvajoju, kad jie išties kada nors pakliūtų tarp kurio nors pasaulinio dienraščio kritikų girnų. Ir tai ne kokia tuščia piktdžiuga, bet mūsų labai konkrečios terpės tikrovė.
Vietoje moralo: tiek mūsų menininkams, tiek muzikologams yra kur pasitempti, tačiau svarbiausia, kad visas kultūros laukas įsisąmonintų, jog kritika nėra ir negali būti nei priesakų rinkinys it iš sovietinio repertuarinės komisijos posėdžio, nei ekstatiška panegirika su asmenuke tiesiai nuo raudonojo kilimo.
– Pati beveik neberašote kritinių tekstų. Sunku derinti akademinį darbą ir publicistiką? O gal yra ir kitokių priežasčių?
– Intensyviausią savo kritinių tekstų rašymo laikotarpį, kuris sutapo ir su netiesioginiu nardymu muzikos kritikoje dirbant žurnalo „Muzikos barai“ vyr. redaktorės pavaduotoja, ligi šiol galėčiau įvardyti kaip vieną iš daugiausiai profesinės satisfakcijos man teikusių laikotarpių. Tasai nardymas koncertinio gyvenimo pursluose išties yra nepaprastai gyvybingas ir stimuliuojantis.
Kodėl jis pastaruoju metu gerokai nuslopo, o gal ėmė ir pasibaigė? Labai galimas daiktas, kad akademinių tekstų rašymas atpratina nuo aštraus ir, svarbiausia, greito mąstymo. Pasiilgstu ir tos nupoliruotos verbalinės juvelyrikos, kurios moksliniuose tekstuose gerokai mažiau.
Tikrai gali būti, kad kada nors prie to sugrįšiu. Kol kas akademinis pasaulis laiko mane įsiurbęs taip, kaip niekad to neplanavau ir nesitikėjau.
– Į muzikologiją atėjote po skausmingo etapo, kai nepavyko įveikti rankos traumos ir teko atsisveikinti su fortepijonu. Kur dabar jūsų širdis: ar liko prie fortepijono, ar darniai plaka muzikologės krūtinėje?
– Kaip niekas kita ši istorija tinkama posakiui „nėra to blogo...“ pailiustruoti. Šiuo metu galiu drąsiai sakyti, kad esu muzikologė iki pašaknų. Vis dėlto skambinimas fortepijonu ar apskritai muzikavimas – unikali veikla, fantastiškai aprėpianti jausminę, intelektinę ir kūniškąją sferas.
Šios patirties niekada nepamiršiu ir neatsisakysiu.
– Gimėte ir užaugote Kaune, lankėte J.Naujalio meno mokyklą. Koks yra jūsų Kaunas? Kokį jo įspaudą nešiojatės?
– Kadangi gyvenau akademiniame miestelyje šalia Kauno ir tas gyvenimas visų pirma asocijuotųsi su laiko leidimu Kamšos draustinyje, tai „mano Kaunas“ – mokyklos laikų perimetras – daugiau mažiau tarp Santakos ir Nemuno salos. O toje atkarpoje jau pažyra tam tikri kultūrinio gyvenimo blyksniai: „Lėlės“ teatro spektakliai, Jono Jurašo „Smėlio klavyrai“ tuometiniame Kauno valstybiniame akademiniame dramos teatre, nežinau kieksyk matytos G.Verdi „Rigoletas“ ir Ch.Gounod „Faustas“ Kauno muzikiniame, o kur dar nepriklausomybės priešaušrio mitingai Vienybės aikštėje...
Bet ryškiausias, įsirėžęs į visas atminties ir sapnų kerteles „mano Kauno“ postamentas yra J.Naujalio muzikos gimnazijos pastatas – ne tas, kuriame mokyklą jau teko baigti, bet ankstesnysis, Vyskupų rūmai tarp Rotušės ir Santakos, 1990-aisiais atiduoti Kauno arkivyskupijos žinion.
Sąlyčio su estetika svarba vaiko gyvenime – neišmatuojama, tad mokyklos pastatas atlieka kur kas daugiau funkcijų nei vien vietos suolams sustatyti. O jei tas puošnaus modernizmo šedevras – dar ir pirmoji tavo mokykla, kurioje mokaisi prieiti prie muzikos ir joje išbūti, šito emocinio užtaiso įspaudas lieka amžiams.
– Ar turėjote kada nors kokių nors svajonių rinktis kitokią profesiją, ar nuo pat šešerių – tiesiai šviesiai muzikos keliu?
– Muziko profesija skiriasi bemaž nuo visų kitų tuo, kad jos tiesiog privalu mokytis nuo šešerių. Tad visų pirma ji yra nulemiama tėvų, juoba kai šeimoje esama muzikų (mano mama – choro vadovė). O vėliau – jei esi tam dar ir gabus, labai sudėtinga pasiryžti iš to parinkto kelio išklysti.
Bet turiu prisipažinti, kad mano jau minėti Sąjūdžio laikų mitingai ir apskritai visuomeninis to meto žmonių aktyvumas kurį laiką kėsinosi į mano profesijos pasirinkimą – paauglystėje svajojau sukti į politologiją! Tad mano trajektorija – nebūdinga, ne iš muzikologijos į politiką, bet veikiau atvirkščiai. (Juokiasi.)
– Turbūt dabartinę Liną nemaža dalimi suformavo Helsinkis – studijos, disertacija, tiesiog skandinaviškas kasdienybės stilius. Kaip pati tai nusakytumėte?
– O, taip. Atsivėrę horizontai. Nors po doktorantūros studijų Helsinkio universitete mano veiklos geografija galbūt labiau išsiplėtė kitomis kryptimis, bet išvažiavimas į Suomiją (pirmiausia metams per „Erasmus“ studijų mainų programą, o paskui – dar septyneriems) turėjo nekvestionuojamai formuojančios įtakos visai mano pasaulėvokai.
Ligi šiol nepaprastai mėgstu skaityti šiauriečių rašytojų knygas. Nors iš mano temperamento gal nepasakytum, bet jaučiu tai erdvei, ramybei ir labai savotiškam kalbėjimo ir mąstymo ritmui didelį artumą.
Kai išvykau į Helsinkį pirmąsyk, tokių galimybių, bibliotekų ir kitos akademinės infrastruktūros mes dar neturėjome, tad mane, tuomet dar magistrantę, apėmė visiškas savišvietos kvaitulys – tiesiog apsigyvenimas miesto ir universiteto bibliotekų lentynose, filmų žiūrėjimas, koncertų lankymas.
Vėliau nepaprastai padėjo ir mano profesoriaus Eero Tarasti talentingo vadybininko savybės: savo doktorantus jis kažkaip vis sugebėdavo išvežti į tarptautines konferencijas, kurių per metus sudalyvaudavau bent keturiose, ir toks tempas doktorantūroje atrodė visiškai normalus.
Ten užsimezgė ir daugybė mokslinių bei asmeninių ryšių su ryškiosiomis muzikologijos ir muzikos semiotikos asmenybėmis – žmonėmis, ligi tol pagarbiai pažinotais iš jų knygų puslapių. Ten šalia seniai dominusios muzikos atlikimo tyrimų srities įklimpau ir į Tarasti postuluojamą reikšmių ir ženklų pasaulį – semiotiką. Neseniai vieno kolegos Lietuvoje subtiliai ironiškai buvau pavadinta „iškiliausia kvadratų ir atlikimo specialiste“.
– Štai ir įlindome į jūsų mokslinių interesų sritį. Būkite maloni ir paaiškinkite paprastais žodžiais, kas jus kaip mokslininkę „veža“?! Semiotiniais įrankiais paprastai atrakinami tekstai ar vaizdai – literatūra, muzikos partitūros, dailės kūriniai. O kaip jais pagaunate muzikos atlikimą?
– „Veža“ pirmiausia pats atlikimo menas ir jo slėpiniai. Įrankių, kuriais juos įmanu atrakinti, esama įvairiausių – kartais galima vadinti ir atsitiktinumu tai, prie kurio iš jų pirmiausia teko prieiti ir kuris tuo momentu pasirodė parankiausias.
Semiotika yra tik vienas iš raktų, kurie reguliariai pakliūva mano akiratin. Žvelgiant semiotiškai, muzikos atlikimo meną aš suvokiu kaip komunikacijos modelį: jame siunčiami ar įkūnijami užkoduoti pranešimai, kurių reikšmės gavėjų yra iškoduojamos ir suvokiamos.
Kai kam gal ir pernelyg griežtos atrodančios šios teorinės prieities formulės man padeda struktūruoti mąstymą, kelis gana parankius modelius ir pačiai pavyko sukurti – sprendžiu iš to, kad jais dabar naudojasi mūsų (ir ne tik mūsų) doktorantai. Be to, juk ir pačios semiotikos rėmuose esama ganėtinai skirtingų prieigų, tai nebūtinai vien struktūralistinė kalbotyra.
Nors jau gerą dešimtmetį kur kas dažniau lankausi visai kitų mokslinių terpių konferencijose, man jose semiotikos nuolat pritrūksta. Gali būti labai sumaniai išanalizuoti tam tikri atlikėjų pasirinkimai, itin patraukliai nupasakoti vieno ar kito laikotarpio, asmenybės, konkrečios interpretacijos ypatumai, o tuomet iškyla klausimai: „O kas iš to? Kodėl taip yra? Kodėl mus tai būtent taip veikia“?
Ir čia man padeda – ne, ne struktūros ir modeliai! – muzikos atlikimo meno kaip komunikuojančių reikšmių visumos suvokimas ir betarpiškas jo įvietinimas dar platesnėje, bemaž neaprėpiamoje pačios muzikos ir apskritai scenos menų visumoje. Supratimas, kad atliekant muziką perteikiamas ne tik muzikinis tekstas, bet ir generuojama galybė antropologinių, kultūrinių, socialinių pranešimų.
– Turbūt neverta klausti, kaip leidžiate laisvalaikį, nes daugumą aktyvių mokslo žmonių vienijantis troškimas – išsimiegoti. O gal jums pavyksta suvaldyti procesus, nesigraužti ir ramiai atsiduoti teisėtiems malonumams? Kad ir kaip ten būtų, kokie jūsų malonumai?
– Niekada gyvenime nesu dirbusi naktimis, tad išsimiegojimo problema kyla nebent dėl nuolatos nepadarytus darbus (kurių visuomet esama!) primenančio vidinio kirmino. Bet kokybiškai leisti laisvalaikio, prisipažinsiu, nemoku.
Didžiausi malonumai man – vaikščiojimas ir skaitymas. Arba knygos apie vaikščiojimą, kaip antai neseniai lietuviškai išleista Frédérico Groso „Filosofija pėsčiomis“. (Juokiasi.)
– Kokie būtų jūsų trys svarbiausi norai-palinkėjimai-troškimai? Galimos temos su potemėmis ir variacijomis. Ukrainos pergalės neskaičiuokim. Ji dabar meta-troškimas.
– Žinote, o sulaukusi tokio klausimo aš pajuntu didžiulį dėkingumą tiems nuostabiems atlikėjams, kompozitoriams ir muzikos tyrinėtojams, iš kurių pati esu kada nors ėmusi interviu... Ir kaip žmonės sugeba į visus tuos klausimus taip išmintingai, jautriai ir įdomiai atsakyti?! Norėčiau ir aš tokia būti... To sau ir palinkėsiu.
– Priimu subtilią kritiką dėl standartizuoto klausimo, tad nebeturiu ko prarasti ir klausiu dar banaliau: kada būna jūsų kaip muzikologės laimės akimirkos?
– Bene stipriausi „muzikologinės laimės“ impulsai yra pradžios ir pabaigos. Kai kyla pokalbio idėja, ruoši klausimus, o tada grįžti namo po pavykusio interviu.
Kai įveiki tuščio lapo sindromą ir sugalvoji puikų straipsnio pavadinimą, o tada (po daugelio mėnesių, kartais – metų) pašto dėžutėn atkeliauja stipri publikacija. Kai pats virsti tuščiu lapu ir eini klausytis koncerto, o jis ima ir įvyksta: dešimtis kartų girdėtame kūrinyje kokią nors detalę išgirsti naujai. Taip, kaip niekas anksčiau nėra sugrojęs arba niekas nėra taip išgirdęs.
