Unikalus Marijaus Tumo performansas apkeliavo didžiąsias Azijos scenas, stadionus ir kultines vietas. Jis apdovanotas ir pagerbtas „Alpagut“, „Elbashad“, „Bahatur“, „Chohosan“ ir kitais kilmingais titulais. Tarptautiniame teatrų festivalyje IMERETI’24 menininkas pripažintas ir nominuotas „Best Actor“ kategorijoje, taip pat pelnė specialų prizą už originalumą.
Iš Indijos grįžau Bahadur, iš Stambulo – Tochtamyš
– Marijau, jei ankstesnė tavo kelionė buvo egzotiškas vojažas po Šiaurės Indiją, Nepalą ir Kašmyrą, kur performansai vyko Karalių Miesto bei Budos gimtinės centrinėse salėse ir aikštėse, o visur buvai pristatomas Bahadur vardu, tai iš šios kelionės – iš Stambulo Jungtinių Tautų metinio renginio – jau grįžai su „tiurkišku“ vardu Tochtamyš. Kaip taip nutiko, kad net Jungtinių Tautų apdovanojimuose ir diplomuose įrašytas tavo antras vardas – Toxtamysh?
Susiję straipsniai
– Istoriškai esu Glinskių–Bohdanovičių–Valošinų bajorų ainis. Pastarieji – tiurkų kraujo genties atstovai, atvykę į Rytų Europą su paskutiniuoju Didžiuoju Paladinu, Didžiuoju chanu Tochtamyšu. Jis tesėjo savo žodį – sudegino Maskvą iki pamatų, vėliau oficialiai susibroliavo su mūsų Vytautu Didžiuoju (dokumentuose minima kraujo ceremonija „Anda“).
Mes – iš dar įdomesnės tiurkų atšakos, Jogailos totorių. Karalius Jogaila turėjo savo asmens gvardiją Krokuvoje, o mano protėviai tarnavo Radviloms, garsiajame Ulonų vėliavos pulke. Vėliau ištikimai kovėsi prieš caro armiją Napoleono asmens rinktinėje. Tai sukrečianti istorija apie ištikimybę iki pat galo. Caras Aleksandras buvo sukrėstas Lietuvos tiurkų ištikimybės – 52 sužeisti kariai specialia „padvada“ pargabenti į Vilniaus pavietą iš Paryžiaus, jiems grąžintos bajorų teisės.
Istorijoje žinomi kaip „Lipka Tatars“. Mano herojus – Lietuvos kilmės totorius Karol Buczinskij nuo Kelmės, vėliau Holivude tapęs pirmo ryškumo žvaigžde Čarlzu Bronsonu. Aš tokiu tapti gal ir nebespėsiu, – juokiasi Marijus, – bet kaganu Tochtamyšu jau tapau. Azijoje taip į mane ir kreipiasi.
Didysis ir paskutinis chanas Tochtamyšas Europoje vadintas Herzog Magnus. Reformatorius. Didvyris. Vienintelis, niekada neišdavęs Vytauto Didžiojo. Jo sūnus Saladinas laimėjo mums Žalgirio mūšį. Tai užšifruotas žmonijos klodas – legendos, padavimai, kolektyvinė išmintis.
Tochtamyš – mano raktas į legendų debesį
– Šis vardas tiesiog prilipo prie manęs. Istoriškai „Tochtamyš“ verčiamas kaip aistringas, nežabotas, pasiutęs. Toks ir būnu savo spektakliuose – visas tikras, be vaidybos. Tai MANAS žanras: daug aistros, improvizacijos, energijos. Turi tapti laidininku tarp publikos ir Aukščiausiojo.
Dirbant su kardais, šamaniškais būgnais, dėvint autentiškas Mongolijos demonų kaukes, katarsis – būtina sąlyga. Tai panašu į „debesį“: Tengri – dangus, Umay – žemė, o žmogus – jungtis, manasči. Informacija tave pasiekia šviesos greičiu, privalai ją ištransliuoti.
Todėl būtina skaidra ir blaivybė. Kitaip informacinė varža sudegins. Gerai skambanti styga turi būti įtempta. Galingam srautui reikia tvirto kūno. Valios centras – energijos transformatorius. Jo baterijos – kepenys, todėl nė lašo alkoholio. Kitaip – momentinis trombas ir galas.
Rytuose, pavyzdžiui, Pekino operoje, nėra skirtumo tarp aktoriaus ir sportininko. Fizinis pasiruošimas – čempioniškas.
Pasaulio čempiono titulas – ne atsitiktinumas
– Tiurkiškoje MMA „Alpagut“ versijoje prieš dvejus metus iškovojau Pasaulio taurę, o pernai tapau pasaulio čempionu kardo klasėje. Azija nemėgsta feikinių aktorių. Tu neturi vaidinti „kieto“ – turi juo būti.
Man padeda ir protėvių tiurkų kraujas – esame iš Tatarkos kaimo Kauno paviete. Mane liūdina, kad Lietuvoje žmonės neieško savo genetinių šaknų, neužsako genealoginių tyrimų. Tampame mono tauta, o pasaulis gyvena tautų ir tikėjimų susiliejime.
Nejaugi kas šiandien prisimena babiloniečius ar Kartaginą? Esame baltai. Ir mus žudo melas. Baltai nemoka meluoti – jie nuo to miršta.
„Šambalos raiteliai“ – baltiško sapno performansas
Mano spektakliai nuausti iš baltiško pasaulio sapno – legendų, mitologijos, archetipų. Jie universalūs, todėl gražūs ir poetiški. Tačiau gyvenime dažnai gyvename ne savo „matricoje“.
Perfrazuosiu žydišką išmintį: tautos išlikimo sąlygos trys – protėvių tikėjimas, kalba ir nacionalinis bankas. Lietuvoje beliko kalba – ir ta silpsta.
Lietuva yra Vyties tauta, o ne Vyčio. Vyties tauta – Baltojo Žirgo, nešančio Gerąją Naujieną, tauta. Tai Maitrėja – Ateities Buda.
Afrika – paskutinė iniciacija
– Mano paskutinė iniciacija bus Afrikoje. Vyksta derybos dėl spektaklio „Mirusiųjų miesto slėnyje“. Tai bus „Mega Gala“ dydžio pasirodymas – dovana žmonijos gimtinei, centrinei Afrikai.
Ten meluoti negali. Publika paprasta, nuoširdi, kaip vaikai. Jei apgausi – pajusi iškart.
Po šio pasirodymo laukia Karalių miesto amfiteatras. Ir tada visi klaus: kas ta Lietuva, kad joje gimsta tokios legendos?
Elbashad – gyvenimo mokytojas
Turkijoje ir Azerbaidžane mano oficialus titulas – Elbashad, reiškiantis „Gyvenimo mokytojas“. Mes, baltai, pasaulyje žinomi nuo Deivės Gajos ir Dievo Patrimpo laikų. Laikas sugrįžti į Marijos Gimbutienės apdainuotą Deivių šalį.
„Šambalos raiteliai“ – unikalus kombat-performanso žanro kūrinių ciklas, paremtas MANAS – UNESCO pripažintu pasaulio žodiniu paveldu – Gyvybės medžio logika. Pirmasis toks Europoje. Ir pirmasis tarptautinį pripažinimą pelnęs europietis manasči – Marijus Tumas.