E. Bukaitis nė žingsnio nežengdavo be humoro: „Esu ne chamas, o šmaikštuolis“ Skelbiame vieną paskutiniųjų baleto legendos interviu

Elegijus Bukaitis galėjo atrodyti dvidešimt metų jaunesnis, nei buvo iš tiesų, nes buvo kupinas jėgų, idėjų, veiklos ir aplinkinius stebino savo nenuspėjamumu. Teatre praskriedavo kaip meteoras, pranešdamas į kurį pasaulio kraštą susiruošė dabar, aplankydavo visus jį gerbiančius kolegas, paskleisdavo minčių žiežirbų ir vėl kurį laiką gyvendavo savo gyvenimą. 

Choreografas ir baletmeisteris E.Bukaitis.<br>Lietuvos teatro sąjungos nuotr.
Choreografas ir baletmeisteris E.Bukaitis.<br>Lietuvos teatro sąjungos nuotr.
E.Bukaitis<br>Asmeninio albumo nuotr. 
E.Bukaitis<br>Asmeninio albumo nuotr. 
E.Bukaitis<br>Asmeninio albumo nuotr. 
E.Bukaitis<br>Asmeninio albumo nuotr. 
E.Bukaitis<br>Asmeninio albumo nuotr. 
E.Bukaitis<br>Asmeninio albumo nuotr. 
E.Bukaitis.<br>G.Savicko (ELTA) nuotr.
E.Bukaitis.<br>G.Savicko (ELTA) nuotr.
Choreografas ir baletmeisteris E.Bukaitis.<br>Lietuvos teatro sąjungos nuotr.
Choreografas ir baletmeisteris E.Bukaitis.<br>Lietuvos teatro sąjungos nuotr.
Choreografas ir baletmeisteris E.Bukaitis.<br>Lietuvos teatro sąjungos nuotr.
Choreografas ir baletmeisteris E.Bukaitis.<br>Lietuvos teatro sąjungos nuotr.
Choreografas Elegijus Bukaitis.<br>G.Savicko/ELTA nuotr.
Choreografas Elegijus Bukaitis.<br>G.Savicko/ELTA nuotr.
Daugiau nuotraukų (8)

Rūta Gaidamavičiūtė („Bravissimo“)

May 27, 2020, 2:22 PM, atnaujinta May 27, 2020, 10:54 PM

Bet teatras visada yra tas magnetas, pritraukiantis nors trumpam. Nepraradęs žingeidumo, nors ne su viskuo sutinkantis, bet stebintis, vertinantis, kunkuliuojantis. Ilgą laiką choreografijos paslapčių sėmęsis Peterburge jis turėjo daug tiesioginių ir mentalinių ryšių, kurie buvo lyg koks atskaitos taškas vertinant šios trapios mūzos dvelkimą. 

Būdamas karšto temperamento, dažnai pirma pasakantis, nei pagalvojantis, vėliau įgijo ir diplomatijos, suformavo savo svarbiausias tiesas. Visgi vadovo ir mokytojo savybės nebuvo nustelbtos, jis negalėjo savyje išlaikyti įgytos patirties ir noras dalintis prasiverždavo įvairiais būdais. Nuolat pereidavo iš vienos kalbos į kitą, sakinį, jei mintis gimsta greičiau, nei žodis, užbaigdavo judesiu. Maestro taip pat buvo gyvas pavyzdys tiesos, kad judėjimas – puikios sveikatos ir ilgos jaunystės pagrindas. 

Ne visi spėjam per gyvenimą išsivaduoti iš savo kompleksų, pataisyti charakterį. Ypač sudėtinga kūrybingoms asmenybėms, kurios padidintu dažnumu susiduria su tokiais pat ambicingais, reikštis ir dominuoti norinčiais asmenimis. Ir tas santykių šleifas, nelyg pipiriukai, prieskonį suteikia ir šiandienos realijoms. Bet galiausiai išlieka padaryti darbai.  

Iki 1992 m. choreografas pastatė tokius baletus kaip „Spragtukas“, „Gulbių ežeras“, „Žizel“, „Eglė žalčių karalienė“, „Žydrasis Dunojus“, „Aistros“, „Aura“, „Pachita“, daug choreografinių numerių.  E. Bukaitis buvo ir vienas pirmųjų Klaipėdos muzikinio teatro choreografų, čia sukurti D.Šostakovičiaus „Panelė ir chuliganas“, M. de Falla’os „Meilė burtininkė“, J. Navakausko „Baltasis vilkas“. 

Reikšmingiausiu choreografu laikomas E. Balsio baletas „Eglė žalčių karalienė“. Latvių kritikė Ija Bite rašė, kad Bukaičiui „pavyko gana organiškai sujungti klasikinį šokį, plastiką ir etnografinius elementus, pasiekiant realistinių vaizdų ir fantastikos stilistinio vieningumo. Jo choreografinis mąstymas atitinka aštuntojo dešimtmečio baleto estetiką, [...] visas pastatymas polifoniškas, jis vystosi tikslingai“. 

Tai žmogus, apie viską turėjęs labai ryškią nuomonę, nebijojęs jos keisti. Turėjęs savybių, verčiančių paklusti jo vizijoms ir valiai, kurios padėjo ne tik siekiant asmeninės baleto šokėjo, bet ir vėliau choreografo karjeros. Tai žmogus, apie kurį kiekvienas gali turėti labai skirtingą įvaizdį, nelygu kuriuo gyvenimo laikotarpiu ir kaip artimai bendravo, bet jis visada bus ryškus. 

Nikolajus Bojarčikovas yra sakęs apie tuo metu vyriausiuoju baletmeisteriu dirbusį E. Bukaitį, kad  pavydėjo jam „sugebėjimo laikyti trupę savo rankose, daug ir griežtai iš jos reikalauti – tai balete būtina. Stebėjausi ir tuo, kaip jis be jokios baimės kasryt kartu su kitais šokėjais stoja „prie lazdos“. 

Buvo aišku, kad tai atviras, „nekabinetinis“ baletmeisteris, kuriam trupės pasiekimai svarbesni už asmenines ambicijas. O idėjų jis tada turėjo begales: ir jo paties pastatymai, ir kviestinių baletmeisterių – taip pat ir iš užsienio – spektakliai, nors tuo metu net galvoti apie tai atrodė įžūlu“.ii Tuo tarpu Georgijus Aleksidzė pabrėžė, kad Bukaičiui būdinga „kūrybinė fantazija, jis ja tiesiog springsta – jo talentas motorinis. Tai labai meistriškas kūrėjas, žinantis daugybę profesinių paslapčių.  Ir dar viena svarbi savybė – jėga. Jis sugeba priversti visus aplinkinius gyventi jo ritmu, užkrėsti juos savo azartu, aistringa choreografijos meile.“ 

Jaunystėje patirti sužeidimai neišvengiamai išlenda vėlesniuose elgesio modeliuose... Padidinta gynyba, ar išsiugdomas gebėjimas užbėgti į priekį galimiems išpuoliams. Nepamainomas tokiais atvejais būna humoras. Tad tai taip pat buvo vienas iš E. Bukaičio sąmojaus šaltinių.

Pateikiame vieną paskutiniųjų E.Bukaičio interviu, duotą žurnalui „Bravissimo“    

* * *

– Kai Jūs apsilankote LNOBT – aplink visada būriuojasi žmonės, kuriems įdomu išgirsti Jūsų autoritetingą nuomonę ir dažnai netikėtą, žaismingą jos pateikimo formą. 

– Tuo aš ir esu laimingas ir galbūt išskirtinis. Praėjau visus gyvenimo tarpsnius. Tikiuosi, kad tą 100 metų akimirką, kuri mums skirta, pavyks kaip lyg šiol pragyventi be fizinių ir psichinių sutrikimų.

Visą laiką buvau apsuptas gėrio ir žmonių. Vaikystėje tai buvo visokios auklės, vėliau auklėtojai, mokytojai, paskui profesoriai, akademikai – laimingas, kad esu tarp didelės intelektualinės potencijos asmenybių, apie kiekvieną galėčiau labai daug papasakoti, bet matyt reikia ne pasakoti, o sukoncentruoti ir surašyti knygoje „Mano kova arba mano esybė Visatoje“. 

Tą, ką gavau, ką man dribtelėjo Demiurgas, turiu grąžinti. Ne kiekvienam yra laimė būti susitikus su trimis popiežiais, su daugybe didžiausio talento žmonių. Gal todėl ir esu truputį irzlus, egzaltuotai impulsyvus, gal ir neišlaikytas, nes kai turi tokią didelę kultūros informaciją, ją subalansuoti sekundėse sudėtinga. 

– Kas iki šiol išlieka svarbu? 

– Dar vaikas būdamas kalbėjau su būsimu akademiku Sergejumi Kapica, kuriam pasisakiau žinąs, kad mano akyje yra 365,5 spindulių ir trys rutuliai. Kai susumuosi tuos spindulius, gausi atstumą nuo saulės epicentro.

Iš kur tai žinojau – nežinau, bet po 20 metų šią mintį patikrino ir 1979 m. Kapica man atsiuntė žinutę iš Fizikos matematikos instituto, kad tiek spindulių akyse iš tiesų yra. Tokie keisti įvykiai ir skatino mane būti tokiu, koks esu dabar – nenuorama, žingeidus, temperamentingas ir labai gajus gyvybei. 

Žinau, kad per esamą laiką – man liko 24 metai – pateiksiu dar ne vieną siurprizą. Tokius baletus kaip Čiurlionio „Jūra“, „Gojos ofortai“, „Geležinis vilkas“ ar „Laimės žiburys“ dar galėčiau pastatyti. Nors daug kas sako, kad viltis durnių motina, bet aš sakau, kad viltis tai tavo galutinio rezultato įgyvendinimo procesas. Tuos savo 24 metus noriu išdalinti į tris fazes. 7 m. atiduosiu kūrybai, 7 – memuarams rašyti, 7 – laukti mirties ir jai ruoštis. 

Žinau, kiek turiu vidinės energijos, žinau, kiek gaunu iš žmonių, kiek gaunu iš kosmoso – moralė mano sveika, todėl būsiu sveikas. Meilė man duota, intuiciją turiu, todėl į partiją niekad nestojau. Svarbiausia, kad neįklimpau į komunistinį liūną. Įsišėlęs miesčioniškumas yra tarsi laidas į trečią pasaulinį karą, kada žmonės patys nežino ko nori. O man dar vaikystėje auklėtojai sakydavo, nusiramink, berniuk, akys negali būti didesnės už pilvą. 

– Jūs esate turėjęs įvairių pravardžių – ir ekscentrikas, ir atominė elektrinė, ir vulkanas ir liepsnojantis maestro... ir be abejo, daugelį kitų. Kurios iš jų Jus labiausiai žeidė, o kurias ištariate su pasididžiavimu? 

– Visi epitetai mane skatina toliau mąstyti ir būti šmaikštesniu. Aš įsivažiavau ir sustot negaliu. Turiu iššifruot, esu mažoras ar minoras? Esu pažeidžiamas, na nesėkmingas, mažo ūgio... tad sugalvojau būt mažoras kurčnebyliams.

Esu girdėjęs tokių replikų, kad Bukaitis „į teatrą ateis tik per mano lavoną“. Bet aš pacifistas, man lavono nereikia, tad Šepetys juoktelėjęs pakėlė ragelį ir pasakė, kad tą A. Rekašiaus baletą reikia statyti. O šiaip turbūt esu vienišius. 

– Esate nemažai pastatęs lietuvių kompozitorių baletų, o su Antanu Rekašiumi buvote susijęs  ir artimesniais ryšiais... Kiek pats įtakojote jo kūrybą? Kurį A. Rekašiaus baletą vertėtų atnaujinti? Kiek apskritai choreografijos studijos remiasi tam tikrų stereotipinių formų, piešinių įvaldymu, kokios yra kūrybiškumo lauko ribos? 

– Rekašius buvo ypatingas kompozitorius mano gyvenime, labai gaila, kad jis anksti išėjo. Dabar Didžiajam teatrui siūliau  baletą „Homo sapiens soli“ – „Saulės žmogus“ pagal Rekašiaus muzikos koliažus. Untė buvo teatriškai muzikinis kompozitorius – jis neatsitiktinai čia atsirado. 

Rekašius lieka kompozitorius Nr. 1, jis teatre save surado penkiais-šešiais kūriniais. Gal dėl to, kad mūsų požiūriai sutapo ir muzikiniam baletui jis, kaip ir aš teikė pirmenybę, o ne dramos teatro manipuliatoriui operos ir baleto teatre. 

Todėl aš ir nestojau į Gitisą. Man Vytautas Grivickas siūlė stoti į Gitisą (valstybinį teatro, muzikos ir kino institutą), sakau niekaip negaliu stoti ten, kur yra dvasinis parazitavimas, realizmas. Mokytis choreografijos turi tik muzikos institucijoje, kaip Sankt Peterburgo konservatorija.

Po karo pedagogai buvo bedančiai, beakiai, bet žmogiškumo nepateriojo. Ir XXI a. turi būti baleto kaip muzikinio žanro tęstinumas, ne iliustratyvaus, o apibendrinto judesio, kai judesio charakterį stimuliuoja muzika.  Iš tų arabeskų, piruetų,  rond de jamb’ų, gargouillade’ų, vystosi siužetas, dėl to ir sakau, kai baletą pastatysim, tai siužetą parašysim. 

– Jūs turite muzikos, labai svarbios dirbant su judesiu, pagrindus, entuziastingai skambinote pianinu. Ar dar tęsiate šį pomėgį, ar pakanka tiesiog jos klausytis? 

– Kai atvažiavau 1962 m. ir pasakė, kad gyvensiu Pohuliankos teatro rūsyje, tarp nešvarių kilimų, supratau, kad gyvenau parnase ir mane nuleido į pragarą. Teko prisiminti, kad truputį esu išsilavinęs muzikoje ir grodavau po 5–6 valandas, grojau Liszto Rapsodiją. Apmaudu, kad  dabar groju mažiau. 

– Kaip formuodavote savo choreografinę partitūrą? Esate sakęs, kad „Baletmeisteris turi būti toks pat muzikos žinovas ir interpretatorius kaip ir spektaklio dirigentas. Dirigentas girdi ir visumą ir atskirus instrumentus“. 

– Nežinomybę reikia užpildyti žinomybe. Kai pradedi kūrybą yra minčių pasiruošimas, idėjos gvildenimas, pergyvenimai. Kuriant baletą reikia suprasti, kad jis susideda ne tik iš duetų, sekstetų, iš solistų atskirų gabalų, pagrindas yra kordebaletas. Sustoja akordu ir prasideda šešėlių šokis. Jei nėra kordebaleto, nėra ir baleto – miniatiūras gali daryti su kuo nori.

Pradžioje sukuri, pamatai tą vaizdą, paskui pradedi paišyti. Šiandien aš pats stebiuosi kaip susikūrė tos kompozicijos. Iš chaoso gimsta tiesa ir tada po kruopelytę neši. Prisimeni vaizdą ir pamatai schemą. Scenos kvadrate sustatai taškus ir susikuria grafinė partitūra.   

– Kokią matote choreografų pamainą Lietuvoje? 

– Dabar turim gabų Martyną Rimeikį, jam reikėtų stiprinti muzikinį pasirengimą, įgauti muzikos dvasios, kai yra ne praeinanti, pratekanti muzika, o jos vidinis turinys yra svarbus. Pirmoje eilėje turi būti muzikas, o choreografas jau paskiau.

Impulso vakarai yra gerai, bet tai akimirkos, tuos atradimus reikia užtvirtinti. Kaip sakė mano mokytojas Leonidas Jakobsonas, 99 proc. geros muzikos ir 1 proc. tavo kvailysčių užtenka, kad įtikintum, jog esi geram kely. 

Per muziką ir išryškėja, kas tu esi. Ji yra aukščiau vizualiai matomų choreografinių figūrų. Nemėgstu pseudomodernizmo, nes pats didžiausias modernizmas yra atsistoti į pirmą arabeskos pozą taip, kad tave stulbintų. Tembras lemia muziką, o ne muzika tembrą. 

– Kur link šiandien juda baletas? 

– Dabar šokėjai pasidarė laisvesni, šokis impulsyvesnis, įžūlesnis, plastinė amplitudė išsiplėtė, neapsiriboja devyniasdešimčia laipsnių. Į choreografiją įsijungė sporto plastika ir beribės žmogaus kūno galimybės, bet kiek ten estetikos – klausimas. Dabar jau ne daugiaprasmiškumas, o vienaprasmiškumas vyrauja. 

– Ar savo naujojoje ritmo plastinės improvizacijos sistemoje integruojate profesionalios choreografijos principus, iš kokių šaltinių dar sėmėtės idėjų? 

– Ritmo plastikos improvizacijos – tai surastas receptas kaip išgydyti fizinį padarą nuo chemijos pertekliaus. Tai išmušimas kvailysčių, su kuriomis ateinate pas mane. 

– O ką pats iš to gaunate? 

– Choreografas turi turėt formą, negaliu ateiti į salę luošas. Ir eidamas į pamokas tu turi būti dvasinis aristokratas. Aš nepateriojau savęs.  

– Ar menininkui svarbiau būti lanksčiam, ar beatodairiškai siekti norimo rezultato? Kiek čia reikalingos psichologo žinios? 

– Aš mąstau, kad tiesa yra linija be gumbų ir šitame žanre visada vadovaukis tiesa, vis tiek tunelio gale šviesą pamatysi. Nemanau, kad buvo padarytos didelės klaidos, bet iš esmės baletas pralošė, kad neišnaudojau viso potencialo, kada buvau galingas.

Iš esmės aš patenkintas savo gyvenimu, manęs niekas nesuluošino ir turiu auditoriją, galiu grūdus nuo pelų atskirti. Kritikas Egmontas Jansonas kažkada mane pavadino chamu. Sakau negaliu toks būti, nes Chamas buvo šventas, nereikia manęs daryti šventu, yra kitas sinonimas – šmaikštuolis, aš prišmaikštavau. 

– Dabar kaip niekada daug keliaujate, kas Jums yra kelionės? 

– Išplėčiau mąstymą, pasikeitė visiškai vertybės, gali svaigti nuo budizmo nekaltumo ar ko kito. Visa informacija ateina. 

– Kaip išlaikėte poreikį nuolat judėti? Kokį receptą galėtumėte pateikti žmonėms, kuriems nesunkiai pavyksta aptingti?     

– Tu atėjai išreikšti sielą, o sielos išreiškimas galimas tik per judesį. Žodžiai nepadės, neskambės taip įtaigiai kaip judesys. 

Atsisveikinimas su Maestro Elegijumi Bukaičiu vyks Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Raudonojoje foje penktadienį, gegužės 29 d., nuo 10 iki 17 val. ir šeštadienį, gegužės 30 d., nuo 10 val. iki 12 val. Urna išnešama šeštadienį 13 val. Laidotuvės vyks Vilniaus stačiatikių Šv. Eufrosinijos kapinėse (Liepkalnio g. 19).

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.