Užėjau į jo grimerinę. Aktorius po spektaklio valėsi grimą. Po paskutinio savo spektaklio...
Nebuvome artimi pažįstami. Pasakiau, kad noriu pasikalbėti, parašyti interviu. Jis nustebo. Niekas tuomet iš jo interviu nepuldavo imti.
Kalbėjomės ilgai. Visko neprisimenu. Pernai, kai Aktorius šventė savo 75-metį, bandžiau tą interviu surasti. Neradau.
Bet prisimenu tą nepaslėptą, nesuvaidintą Jo sielvartą. Ir nusisukus nubrauktą ašarą... Nebereikalingas...
„Labai norėčiau pas Tuminą, bet juk nepaims“, – prisimenu tuos žodžius.
Išėjau iš jau tamsaus teatro kaip su įstrigusiu peiliu širdyje. Sielvartu, kurio negalėjau nuryti.
Paėmė. G.Ģirdvainis suvaidino Mažajame teatre nuostabiausius savo vaidmenis. Pelnė giliausią žiūrovų meilę.
Bet tikrai žinau – tas peilis taip ir liko įstrigęs ir Jo širdyje...
Kai 75-mečio proga paskambinau ir paprašiau Jo duoti interviu, Jis atsisakė.
„Per daug yra skaudulių“, – tik tiek paaiškino.
Ir iškeliavo pas Viešpatį lydimas žiūrovų meilės, bet gal taip ir su niekada neišsakytu Aktoriaus sielvartu. Jis buvo Aktorius su savo paslaptimi, su jautria širdimi, kurią taip nesunku buvo pripėduoti...
