Daug kam buvo netikėta šį sezoną išvysti kamerinės muzikos entuziastę prie pirmojo pulto simfoniniame orkestre. Dalia laimėjo konkursą į LNSO koncertmeisterės vietą ir šiuo metu dalijasi atsakingomis pareigomis su ilgamete orkestro artiste Rasa Vosyliūte.
– Kas jus paskatino imtis naujo amplua? – paklausiau D.Dėdinskaitės.
– Dar prieš pusantrų metų, kai vyko pirmoji perklausa į LNSO koncertmeisterio pareigas, pagalvojau, kad man būtų įdomus šis darbas. Simfoninio orkestro skambesio pilnatvė yra su niekuo nepalyginama.
Tada laukiausi vaikelio, todėl negalėjau dalyvauti perklausoje. Tačiau laimėtojo nebuvo, ir pakartojus perklausą po metų, išbandžiau save. Prasidėjus pirmajam karantinui, mano vyras Glebas (Čiurlionio kvarteto artistas G.Pyšniakas – Red.) daugiau laiko praleisdavo namie, tad galėjau pasiruošti perklausai.
Gimus sūnui Gustavui, tris mėnesius visiškai negrojau. Maniau, kad formai atgauti prireiks daugiau laiko, bet, skatinama Glebo, gana greitai įsitraukiau į veiklą.
Be to, groti simfoniniame orkestre turbūt ryžausi ir dėl jo meno vadovo maestro Modesto Pitrėno, kurio muzikinės idėjos man artimos. Iki tol mes nebuvome susitikę scenoje, bet mačiau, kaip jis dirba, girdėjau, kaip skamba jo diriguojamas orkestras. Darbas su M.Pitrėnu yra produktyvus ir malonus.
– Kaip repetuojate per karantiną, kai burtis draudžiama?
– Pirmąją karantino savaitę dirbome individualiai namuose, o nuo antrosios repetuojame dviem grupėmis. Smuikininkai sėdi po vieną prie pulto, variniai pučiamieji – už plastikinių skydų, mediniai – parterio viduryje ant pakylos. Salėje mūsų yra dvigubai mažiau nei paprastai, visi – su kaukėmis.
Vis geriau, negu nedaryti nieko. Kai kuriais atžvilgiais groti maža sudėtimi net naudinga: muzikantai yra labiau matomi, geriau girdi save, negali taip lengvai pasislėpti už kolegų – „pravalomas“ garsas.
– Užtat su Glebu galite groti, kiek širdis geidžia – jūsų duetui „Duetissimo“ karantinas nebaisus.
– Kai užmigdome Gustavą, pagrojame. Kol kas labai daug laiko leidžiame su sūnumi. Kartu važinėdavome ir į koncertus, lydimi jo močiučių. Gustavas mėgsta, kai kiti groja, bet protestuoja, kai mama nori paimti smuiką į rankas. Turiu išvažiuoti, kad pagročiau, arba išvažiuoja Gustavas.
– Visa jūsų kamerinė veikla susijusi su Glebu. Kaip tapote neiškiriami muzikoje ir gyvenime?
– Kartu esame jau dvyliktus metus – tiek, kiek gyvuoja „Duetissimo“. Susipažinome dar Lietuvoje, po to aš išvykau studijuoti į Vieną, kur atvažiavo ir Glebas. Natūraliai suartėjome. Bet susituokę esame dar tik antrus metus, – ilgai dvejojome, kur leisti šaknis, gyvenome ant lagaminų.
– Likimas buvo judu nubloškęs ir į Klaipėdą. Kaip ten atsidūrėte?
– Nuvažiavome tiesiai iš Vienos. Visada norėjome grįžti gyventi į Lietuvą. Nelaikėme Vienos tikraisiais savo namais, nes nuolat gastroliavome svetur. Koncertuodami Klaipėdoje sulaukėme pasiūlymo ten dirbti – aš tapau Klaipėdos kamerinio orkestro koncertmeistere ir praleidau uostamiestyje pusantrų metų.
Būdama ten užbaigiau studijas Vienoje – net gavau universiteto garbės prizą ir rektoriaus premiją už laimėjimus, buvau pakviesta dirbti savo profesoriaus Christiano Altenburgerio asistente. Kai Glebas sulaukė kvietimo groti Čiurlionio kvartete, pajudėjome į Vilnių. Tuo metu keliskart per mėnesį skrisdavau dėstyti į Vieną, bet gimus Gustavui, neliko abejonių, kur norime gyventi.
Vilniuje mes jaučiamės geriausiai. Vienoje iki šiol dirbu, bet paskaitos vyksta tik nuotoliniu būdu.
– Įsteigėte su Glebu viešąją įstaigą „Ars Lituanica“, kuri vykdė daug įvairių muzikinių projektų. Ar jie išliks, jums nėrus į atsakingus darbus valstybiniuose kolektyvuose?
– Veikla išsigrynina, kai sumažėja laiko – darai tai, ko labiausiai norisi. Aš turbūt geriausiai jaučiuosi kamerinėje muzikoje. Visada su Glebu intensyviai koncertavome. Šiuo metu turėjome groti festivalyje Italijoje.
Ypač apmaudu, kad pandemija sužlugdė mūsų turą Kinijoje, kurio maršrute buvo ir žymiojo Pekino nacionalinio scenos menų centro salė. Praradome taip pat rezidenciją Vokietijos festivalyje, daug koncertų Lietuvoje.
Tai mus paskatino įrašinėti savo koncertų programas ir siųsti jas transliacijoms, jei neįmanoma niekur išvažiuoti. Neseniai įrašėme Filharmonijos mažojoje salėje su pianiste Simona Zajančauskaite programą „Svetimi namai“ Rokiškio klasikinės muzikos festivaliui, kuris prasideda šiandien. Dalis jo projektų nukelti į vasarą, dalis vyks virtualiai.
Mūsų pasirodymas bus transliuojamas lapkričio 27-ąją, nuo 18 val. Tai ypatingas projektas, skirtas Vilniaus Gaono ir žydų istorijos metams. Jo idėja kilo Šiaulių „Laiptų“ galerijos, kurioje dažnai koncertuojame, direktorei Janinai Ališauskienei.
Ji mums papasakojo apie ukrainiečių dailininką Matvejų Vaisbergą, kuris buvo atvykęs į plenerą Šiauliuose. Apsilankęs Žagarėje ir pamatęs ten apleistus buvusių gyventojų žydų namus, jis nutapė paveikslų ciklą „Svetimi namai“. J.Ališauskienė mums pasiūlė sujungti ukrainiečio kūrinius su muzika. Parinkome pagal paveikslus litvakų kompozitorių kūrinių, juos įrašėme – skambant šiai muzikai, bus rodomos M.Vaisbergo paveikslų nuotraukos.
Šio projekto premjera įvyko prieš pirmąjį karantiną Odesoje, o dabar jis atsidurs virtualioje erdvėje. Žadame įrašyti ir „Duetisimo“, „Folk in Jazz“ bei Astoro Piazzollos kūrinių programas. Dirbame visu pajėgumu.
