Seniūnas gali nedaug
Kelionę su skirtingų neįgaliuosius vienijančių organizacijų atstovais po Pilaitę pradedame nuo seniūnijos. Pirmosios kliūtys – jau pakeliui: arčiausiai esanti perėja per Vydūno gatvę – iškili, su įrengtu greičio mažinimo kalneliu. Važiuojant nuo šaligatvio ar užvažiuojant ant jo, vežimėlio ratai smenga į duobę. Pasak asociacijos „Savarankiškas gyvenimas“ valdybos nario Ričardo Dubicko, dar blogiau būna palijus. Tada atsiranda kelių ar net keliolikos centimetrų gylio bala, į kurią įvažiavus kenčia tiek vežimėlis, tiek jame sėdintis negalią turintis žmogus.
Sėdintiems neįgaliojo vežimėliuose sunku patekti ir į seniūniją. „Šaligatvio nuolydžiai per aukšti. Gerai, jei žmogus – tvirtesnio sudėjimo, jei ne – išsiversti be aplinkinių pagalbos būtų sunku“, – konstatuoja R. Dubickas. Jis pabrėžia, kad netoliese esanti neseniai sutvarkyta perėja – geresnė: lygi, be kalnelių, todėl ant šaligatvio užvažiuoti patogu. Be to, prie gatvės įrengti vedimo takai regos negalią turintiems žmonėms.
Pilaitės seniūnas Albinas Šniras ir teritorijos tvarkymo specialistė Rūta Karčiauskienė žmones neįgaliųjų vežimėliuose pasitinka draugiškai. A. Šniras sutinka, kad dar ne visi objektai rajone pritaikyti neįgaliesiems, tačiau pabrėžia, kad seniūnijų galimybės sostinėje – itin menkos. „Mes tik surenkame skundus iš gyventojų ir persiunčiame įvairiems Vilniaus miesto savivaldybės departamentams. Deja, net neturime sąskaitos banke, patys negalime atlikti jokių darbų“, – aiškina seniūnas.
Nepaisant to, čia stengiamasi atsižvelgti į negalią turinčių žmonių problemas. „Reikia paminėti, kad Pilaitės seniūnija – vienintelė, kuri išgirdo neįgaliųjų pageidavimus ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bendruomeninės veiklos rėmimo lėšas panaudojo nuolydžiams įrengti. Akivaizdu, kad kelininkai, rengdami projektus, universalaus dizaino principų vis dar nesilaiko. Jie baigę aukštuosius mokslus, įsitikinę, kad geba puikiai projektuoti – kam jiems mamų su vaikais, vyresnio amžiaus, neįgalių žmonių nuomonė?“ – retoriškai klausia Lietuvos žmonių su negalia sąjungos projektų koordinatorė G. Žemaitaitytė.
Pasak seniūno, dvejus metus infrastruktūrai neįgaliems žmonėms pritaikyti skirta po 20 tūkst. eurų. „Gaila, tačiau lėšų seniūnijoms skiriama per mažai, jų viskam neužtenka. Reikia tvarkyti krepšinio aikšteles, gyventojai skundžiasi aplūžusiais suoliukais, bet jų šiais metais galėsime suremontuoti vos trečdalį“, – aiškina A. Šniras. Jo teigimu, darbus stabdo ir tai, kad kiekvienąsyk jiems atlikti tenka skelbti viešųjų pirkimų konkursus. Procedūros užtrunka maždaug mėnesį, o darbai prasideda ne anksčiau kaip po dviejų.
Pilaitės seniūnijoje, kaip ir kitose sostinės seniūnijose, darbuojasi vos trys žmonės. „Žinoma, visko nespėjame. Labai laukiame darbininkų, kurie mums skiriami pagal užimtumo programą. Tačiau ir jų visiems darbams atlikti nepakanka“, – aiškina R. Karčiauskienė. Pasak jos, žiemą seniūnija iš negalią turinčių žmonių sulaukia daug skundų dėl prastai valomų gatvių, sniegu užverstų keliukų. „Tokiu atveju skambiname valymo paslaugas teikiančiai įmonei ir prašome į tai atkreipti dėmesį. Tai ir viskas, kuo galime padėti“, – sako teritorijos tvarkymo specialistė.
Trūkumų yra
R. Dubickas sutinka, kad Pilaitės seniūnija – vienas geresnių pavyzdžių sostinėje, tačiau problemų vis dar yra. „Didelė bėda ta, kad pirma padaroma ir tik paskui pamatoma, kad darbai atlikti ne taip. Nežinau nė vieno objekto, kuris būtų išsyk įrengtas be klaidų, kurio nebūtų reikėję taisyti, tobulinti. Visa tai – papildomos išlaidos. Matyt, kažkam tokia situacija naudinga“, – konstatuoja R. Dubickas.
G. Žemaitaitytė sako, kad žmones neįgaliųjų vežimėliuose ypač vargina per aukšti borteliai užvažiuoti nuo gatvės ant šaligatvio. R. Dubicko teigimu, daug kam atrodo, kad įveikti vieną kitą aukštesnį bortelį sėdinčiam neįgaliojo vežimėlyje – ne itin didelė problema, bet nuolatinis trankymasis važiuojant per aukštus bortelius kenkia ir žmogui, ir vežimėliui. „Dauguma sėdinčių neįgaliojo vežimėliuose turi stuburo problemų. Nuolatinis trankymas kelia skausmą, kenkia sveikatai. Be to, taip laužomas vežimėlis, kurį turime saugoti – keisti jį galime tik kartą per penkerius metus“, – sako vyras.
Lietuvos žmonių su negalia sąjungos projektų vadovė atkreipia dėmesį į tai, jog, pasistačius automobilį „kišenėje“ šalia daugiabučio, sudėtinga užvažiuoti ant šaligatvio. Kai kuriais atvejais tenka ir keliolika metrų riedėti judria gatve. Tokiu atveju neįgalieji rizikuoja būti nubausti tvarkos sergėtojų – važiuoti neįgaliojo vežimėliu gatve draudžiama.
Naudodamasi proga G. Žemaitaitytė atkreipia seniūnijos darbuotojų dėmesį ir į šiuo metu tvarkomą šaligatvį Papilėnų gatvėje. „Bent vizualiai atrodo, kad nuolydis užvažiuoti ant šaligatvio bus didesnis, nei numatyta pagal standartus, – du centimetrai“, – sako Ginta. Kartu su R. Karčiauskiene jiedvi išsyk nuvyksta į tvarkomą objektą ir išsiaiškina situaciją. „Manau, tai padarėme laiku. Eilinės kelininkų klaidos galbūt galėsime išvengti“, – džiaugiasi G. Žemaitaitytė.
Jau kitą dieną apžiūrėjusi atliktus darbus Papilėnų ir Vydūno gatvių kampe Ginta pastebi, kad įrengta nuovaža – gerokai aukštesnė. „Pabendravusi su mumis, R. Karčiauskienė išsyk nusiuntė raštą sostinės savivaldybės Susisiekimo komunikacijų skyriaus Eksploatacijos poskyriui, kad būtų atkreiptas dėmesys į šaligatvio tvarkymo darbus. Ji teigia sulaukusi atsakymo, kad viskas bus atlikta atsižvelgus į reikalavimus. Tačiau kol kas atrodo, kad realybė – kitokia. Broką perdaryti kur kas sudėtingiau nei viską išsyk padaryti taip, kaip reikia“, – nusivylimo neslepia G. Žemaitaitytė.
Didžiausias trukdis – nepritaikyti objektai
Po apsilankymo seniūnijoje drauge su R. Dubicku patraukiame link problemiškiausio objekto – rajone esančios požeminės perėjos. Čia įrengtas keltuvas neįgaliojo vežimėliams vis dar neveikia.
Pakeliui vyras piktinasi apsilupinėjusiomis, netinkamos spalvos reljefinėmis juostomis, kurios turėtų padėti orientuotis regos negalią turintiems žmonėms. Kai kur gumos gabalai visai atsiklijavę, todėl akivaizdu, kad juosta tiesioginės funkcijos neatlieka. „Važiuojant vežimėliu tos draiskanos tik piktina. O ką daryti tiems, kurie juda su vaikštynėmis, sunkiai vaikšto? Žiemą šias gumas užsninga, jos tampa labai slidžios. Ar miesto vadovai laukia, kol kas nors susižeis, kol įvyks nelaimė?“ – retoriškai klausia R. Dubickas ir priduria, kad pašalinti reljefines juostas seniūnijos darbuotojams nebūtų didelė problema, tačiau tam veikiausiai būtina gauti miesto savivaldybės leidimą.
Besikalbėdami ir besipiktindami pakeliui sutiktomis kliūtimis, pasiekiame ir požeminę perėją. „Jau ją atidarant matėme, kad neįgaliesiems čia bus daugybė problemų. Buvo įrengtas keltuvas, nors čia būtinai reikėjo lifto. Kol kas sulaukiame tik savivaldybės pažadų, kad neveikiantys keltuvai bus sutvarkyti, tačiau realių pokyčių nematyti“, – teigia R. Dubickas.
Jo teigimu, požeminė perėja – tai lyg pasityčiojimas iš Pilaitėje gyvenančių negalią turinčių žmonių. „Kol jos nebuvo, kitoje kelio pusėje gyvenantys negalią turintys žmonės per Pilaitės prospektą galėdavo persikelti per keletą minučių. Dabar reikia maždaug puskilometrį važiuoti iki arčiausiai esančios perėjos, tuomet vėl tokio pat ilgio atkarpą grįžti iki visiems svarbių objektų – pašto ar bibliotekos. Gerai, jei vasara, oras gražus. Bet ką daryti žiemą, kai kelius užsninga ir užpusto?“ – vėl retoriškai klausia vyras.
Pasak jo, problemiška ir arčiausiai požeminės esanti antžeminė pėsčiųjų perėja. Užsidegus žaliam šviesoforo signalui, pervažiuoti dviejų juostų Pilaitės prospektą žmogus neįgaliojo vežimėlyje dažniausiai nespėja, o pasiekti kelio viduryje sumontuotą šviesoforo mygtuką geba ne kiekvienas. Tokiu atveju žalia šviesa neužsidega, žmogui vežimėlyje reikia laukti, kol kas nors ateis ir paspaus mygtuką.
R. Dubicko manymu, ydinga jau pati požeminės perėjos idėja. „Skandinavijos šalyse senokai atsisakyta ir požeminių, ir iškiliųjų perėjų. Jas atstoja trimačiai vaizdai, įspėjantys vairuotojus. Deja, pas mus vis dar labiau rūpinamasi automobilių vairuotojais. Akivaizdu, kam teikia prioritetą sostinės vadovai – transporto priemonėms, o ne žmonėms“, – pabrėžia R. Dubickas.
Pasisukioję aplinkui konstatuojame: įveikti požeminę perėją neįgaliojo vežimėliu nėra jokios galimybės. Tiesa, R. Dubickas sako sulaukęs savivaldybės valdininkų patarimo ypatingu atveju pasinaudoti greta laiptų įrengta itin stačia nuovaža. „Norėčiau paklausti taip manančių – ar patys ryžtųsi tokiam žingsniui? Juk tai tolygu savižudybei. Neteko matyti, kad šia nuovaža naudotųsi ne tik žmonės neįgaliojo vežimėliuose – ja nesiryžta vaikų vežimėlių stumti ir tėvai“, – sako vyras.
Judėjimo negalią turintiems žmonėms neprieinamas ir dar vienas svarbus objektas – bendrovė „Naujoji Pilaitė“, atsakinga už namų priežiūrą. Atvykusį čia pasitinka statūs laiptai. Ričardas nori pabendrauti su bendrovės buhaltere, todėl prašo iš įstaigos išėjusio atsitiktinio žmogaus ją pakviesti. „Taip kartais tenka pastovėti ir keliolika minučių. Ne itin smagu ir dokumentus pildyti lauke, ypač kai sninga ar lyja“, – aiškina R. Dubickas.
Pageidauja bendradarbiauti glaudžiau
Seniūno teigimu, didžioji dalis Pilaitės statyta dar sovietmečiu, todėl ir objektai įrengti pagal to meto reikalavimus. „Visi drauge turime reikalauti, kad bent jau nauji objektai būtų pritaikomi negalią turintiems žmonėms“, – pabrėžia A. Šniras.
R. Karčiauskienė sako puikiai suprantanti neįgaliųjų problemas. Tiek ji, tiek seniūnas pageidauja, kad negalią turintys žmonės būtų aktyvesni, pastebėtas problemas pateiktų raštu. „Tuomet galėsime kreiptis į savivaldybę. Žinoma, žmonės ten gali kreiptis ir tiesiogiai, bet mes, seniūnijos darbuotojai, geriau pažįstame savivaldybės koridorius, žinome, kokias funkcijas atlieka vieno ar kito departamento specialistai. Tada priimamų sprendimų laikas sutrumpėja“, – sako A. Šniras ir priduria, kad glaudesnis bendradarbiavimas būtų svarbus tiek neįgaliųjų organizacijoms, tiek seniūnijos atstovams.
Seniūno teigimu, problema ir ta, kad pinigų infrastruktūrai ne visada pakanka. Sostinė vis dar skęsta skolose, todėl lėšų vieniems ar kitiems objektams nuolat pritrūksta. Vis dėlto G. Žemaitaitytė pabrėžia, kad miesto pritaikymas negalią turintiems žmonėms padėtų spręsti ir finansines problemas. „Jei infrastruktūra būtų sutvarkyta, mes taptume ne prašytojais, o aktyviais visuomenės nariais. Galėtume dirbti ir taip prisidėti prie miesto, šalies gerovės“, – sako Lietuvos žmonių su negalia sąjungos atstovė.
