– Ar Lietuvos šimtmečio minėjimas sutelkė šalį ir sustiprino visuomenės istorinę atmintį? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo istoriko, Vilniaus universiteto profesoriaus Alfredo Bumblausko.
– Manau, kad tai pavyko pasiekti. Visuomenės apklausa parodė, kad žmonės teigiamai įvertino šimtmečio renginius. Nebuvo dėmesys sutelktas į kokio vieno paminklo pastatymą, jubiliejaus renginį, o švenčiama gyvai, plačiai, pabrėžiant sąvokas „kurk ir pažink“. Kitaip sakant, neapsiribota Vasario 16-osios minėjimu su ant scenos sėdinčiais vadais, kaip vis dar nuo sovietinių laikų neretai esame įpratę, o orientuotasi į visus žmones.
– Ar lietuviai išsiugdę stiprų istorijos pojūtį?
– Prieštaringas vaizdas. Vis dar esame migloto ryšio su istorija liūne. Žmonės susipainioja net minėjimuose. Ne kartą girdėjau klausimą: „Kodėl švenčiame šimtmetį, jei prieš keletą metų minėjome tūkstantmetį?“. Kai paaiškini, ką reiškia Lietuvos šimtmetis, kyla klausimas, kur dėti sovietinį penkiasdešimtmečio laikotarpį.
Neaiškumų daug. Žmonėms iš naujo reikia mokytis istorijos, daug kas jos niekada ir nemokėjo. Todėl šie jubiliejiniai metai bent jau paskatino domėtis, ką reiškia Lietuvos šimtmetis, kas yra atkurta valstybė ir kodėl ją reikėjo atkurti.
Juk žmonių sąmonėje istorijos vaizdas skęsta miglose. Neretai manoma, kad gal valstybę reikėjo atkurti, nes baigėsi Vytauto laikai, o po jų - kažkokia tamsi duobė. Ne kartą išgirsdavau tokį klausimą, bet mačiau, kad žmonėms rūpi atsakymai į jį. Jau vien todėl šimtmečio idėja buvo reikalinga visuomenei. Tai sustiprino Lietuvos istorinę atmintį.
– Gal istorinės sąmonės stiprėjimas padėtų žmonėms geriau suprasti sudėtingą Lietuvos kelią iki šių dienų, įvertinti jos pažangą, tuomet mažiau būtų girdėti net pačią mūsų valstybę niekinančio bambėjimo?
– Iš tiesų esame labai daug kuo nepatenkinti, atrodo, kad nemokame vykdyti reformų, o jei jų imamės, tai vien formaliai, dėl paukščiuko veiklos ataskaitoje, nežinodami, kokių tikslų siekiame. Geriausiai išmanau švietimo sritį.
Niekaip nesugebame išsikapanoti iš mokyklos nesėkmių liūno. Kita vertus, einu gatve ir matau, kad gyvenimas nesustoja: važiuoja pilni žmonių troleibusai ir autobusai, Santariškėse rytais kaip bitės į avilius į ligonines suguža būriai medikų, nors, atrodytų, prasti atlyginimai juos jau turėjo išguiti į turtingus Vakarus. Ir jie puikiai atlieka savo darbą! Vadinasi, visuomenė dirba, kuria ir Lietuva keičiasi. Per trisdešimt metų įvykę pokyčiai – milžiniški.
Sakyčiau, stebuklas, kad Lietuva pirmą kartą istorijoje yra galingiausių pasaulio aljansų – NATO ir Europos Sąjungos narė. Tai sėkmės istorija. Priklausome turtingiausių ir saugiausių valstybių klubui. Manau, tokio stebuklo negalėjo susapnuoti nei J.Basanavičius, nei mes dar 1990 metais.
– Žmonės labiausiai nepatenkinti savo asmenine materialine gerove. Bet ar kada nors Lietuva gyveno geriau?
– Sunku būtų rasti tokį laikotarpį. Juk XIX amžiaus viduryje Lietuvoje badas dar buvo realybė. Neveltui sakoma, kad kol mūsų šalyje neišplito bulvė, tol žmonės vis gyvendavo ant bado slenksčio. Aišku, žavimės tarpukario Lietuva.
Tada labai daug buvo pasiekta, bet palyginus su Europa, gyvenome vargingai. Kaunas vertėsi geriau, bet kitur buvo daug skurdo. Dabar Lietuva patenka tarp 50 turtingiausių valstybių. Taip turbūt dar nėra buvę istorijoje.
Kodėl esame vis viena nepatenkinti? Viena vertus, lietuviai per televizorių mato, kaip kažkur kitur žmonės turtingai gyvena, plaukioja jachtomis, važinėja prabangiomis mašinomis ir jie ilgisi tokio gyvenimo. Pamažu kurti savo gerovę ne visiems pakanka kantrybės. Kita vertus, manau, mums gerokai stinga estiško racionalumo.
Pamenu, kad dar Atgimimo laikais estų filosofas ir rašytojas Reinas Raudas šiek tiek šaipydavosi iš mūsų, kad mes perdaug šokinėjame. Sąjūdžio suvažiavimas jam kiek priminė iškilmingas katalikiškas pamaldas. Tuo tarpu estai per savo Liaudies fronto suvažiavimą užsiėmė rezoliucijų rašymu.
Racionalumas padėjo estams daug kur mus pralenkti. Be abejo, jie tyrėjo ir gerus mokytojus – suomius. Ogi mes, lietuviai, vis baramės ir trypčiojame vietoje.
Padėtis šalyje esmingai nepagerės, kol nepasikeis mokykla. Yra daug gerų mokytojų, bet pastebiu, kad mokymas remiasi kalimu mintinai. Istorijos pamokose reikalaujama įsiminti datas, nors jos mažai reikalingos. Kol mokykla neugdys kūrybingų laisvų asmenybių, kol nelavins mąstymo, tol nepasivysime estų ir skandinavų.
– Ar nesusidaro įspūdis, kad Lietuvą bene labiausiai silpnina vidaus nesantaika, žmonių ir valdžios susvetimėjimas?
– Be abejo, tai mūsų pažeidžiamumo šaltinis. Nekalbu apie šių dienų aktualijas, kai valdžiai nepavyksta susikalbėti su mokytojais, gydytojais, bet trečią dešimtmetį nesusitariame ir su Vilnijos žmonėmis. Nežinau, kas nulemia tokią padėtį: pinigų stoka ar politikų arogancija.
Kai kalbama, kad tai ar kitai sričiai reikia daugiau pinigų, būtina pasakyti ir iš ko atimti. Populistiškai jų reikalauti nevalia, bet ir Seime nuolat taip kalbama. Nuolat pataikaujama prastokam rinkėjų skoniui. Reikia ieškoti būdų, kaip šalis galėtų tapti turtingesnė.
Net ir kalbant apie švietimą negalima apsiriboti tik pinigais. Bet kai premjeras Saulius Skvernelis pareiškia, kad mokytojai turi daug laisvo laiko, tai jau arogancija. Vadinasi, Vyriausybės vadovą mokė prasti mokytojai.
Man kartais tekdavo padirbėti ir mokyklose. Po pamokos išeidavau iš klasės šlapia nugara. Tai be galo sudėtingas darbas. Todėl suprantu mokytojų reikalavimus – jų profesija labai svarbi, jei ne pati svarbiausia. Tiesa, kad didžiausias pavojus Lietuvai – lietuvio nepasitikėjimas lietuviu. Iki šiol mums nepavyko sukurti pilietinės darnos.
– Pastaraisiais metais akivaizdžiai išaugo Rusijos keliamos grėsmės, bet ar neperlenkiama lazda nuolat apie tai kalbant?
– Nemenkinčiau Rusijos grėsmės, nors neturėtume ir savęs nuvertinti. Reikia suprasti, kad nesame vieni. Nors sukurtas bendras lenkų, ukrainiečių ir lietuvių batalionas, vis dar retsykiais dainuojame: „Tupi lenkas už kalniuko, žiba akys, kaip velniuko“.
Kaip galime veikti bendrai, jei taip mąstome? Jei paskaičiuosime vien mūsų regione esančias Estijos, Latvijos, Lietuvos ir Lenkijos jėgas, neatrodysime labai silpni. O kai pasižiūrime į NATO galias – galime jaustis didžiule jėga. Tik reikia į save žvelgti neatsietai nuo sąjungininkų. Kartais tokio supratimo trūksta. Net ir švenčiant šimtmetį, pasigedau veiksmų derinimo su latviais, estais, suomiais, lenkais. Tada būtume labiau pastebėti pasaulyje.
Juk mūsų ir kaimynų valstybės – Versalio taikos sutarties produktai. Aišku, nereikėtų pamiršti, kad mūsų teritoriją dar sunku apginti, nes turime Achilo kulną – siaurą apie 100 kilometrų ruožą nuo Gardino iki Kaliningrado srities.
Esame įsprausti tarp Baltarusijos ir Rusijos, kaip kadaise tarp Vokiečių ordino ir rusų erdvės. Vienintelis kelias į Vakarus buvo per Lenkiją. Dabar – tokia pat geografinė padėtis. Suprantama, priklausomybė NATO esmingai keičia geopolitines sąlygas, bet nuo savo vietos žemėlapyje niekur nepabėgome ir nepabėgsime.
– Vis dėlto girdėti ir nuogąstavimų, kad vis gilesnė integracija į Vakarus kelia grėsmę lietuvių tautinei kultūrai. Kiek pagrįsta ši baimė?
– Tai visiški niekai. Tarpukaryje kartais būdavo šaipomasi, kad lietuvių kultūra – tai Vytauto kultas sujungtas su kaimo papročiais.
Šiek tiek skurdoka, jei savo kultūros ir istorijos stulpais laikysime tik Vytautą, Žalgirio mūšį ir televizijos laidą „Duokim garo“. Sugebėjome pakilti aukščiau, o kūrybinių galių suteikia bendrystė su europine kultūra. Pažvelkime vien į gyvensenos kultūrą.
Pavyzdžiui, atradome savo kulinarinį paveldą tik tuomet, kai tapome Europos dalis. Kai girdžiu šnekas apie pavojus tautiniams papročiams, klausiu: ką turite galvoje?
Gal paprotį žiūrėti televiziją geriant degtinę? Tokių tradicijų man negaila, tegul išnyksta. Mūsų kultūra tik sustiprės, jei maksimaliai atsiversime globalizacijai.
Nebijau Jungtinių Europos Valstijų idėjos, kuri remtųsi analogija su JAV. Federacinėje Europoje vis viena išliktų valstybės ir jų tautinės kultūros. Žinoma, dalies suverenumo atsisakoma, bet gaunama didesnė vertybė – galingo aljanso suteikiamos saugumo ir pažangos galimybės. Lietuviai negali kaip britai sukti „Brexito“ keliu. Iš karto atsidurtume Rusijos erdvėje.
