Tiesa, pasak politologų, Lietuva Europos kontekste nėra išimtis: ryškesnis susidomėjimas europinio lygmens politika fiksuojamas tik valstybėse, kurios buvo ES įkūrėjos.
2004 m. ir 2019 m.: Lietuvoje situacija beveik nepasikeitusi
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius, politologas Lauras Bielinis pastebėjo, kad viena iš problemų, dėl kurios žmonės nesidomi EP rinkimais ir juose aktyviai nedalyvauja, yra neaiškus ES ir EP santykis.
„Situacija tokia, kad EP dabar atrodo tarsi pakibęs ir žmonėms neaišku, kaip jis susijęs su visomis naudomis, kurias suteikia ES. EP sprendimai ir veikla ne visada siejami su pasikeitusiu lietuvių gerbūviu, kuris tapo kitoks būnant ES.
Lietuviai žvelgia į EP iki galo nesuvokdami, kokią funkciją jis atlieka. Nesuprasdami, ką reiškia Lietuvai rimtai dirbantys europarlamentarai ir EP sprendimai“, – portalui lrytas.lt sakė politologas.
Šią poziciją palaikė ir Lietuvos karo akademijos (LKA) politologas Vytautas Isoda.
„Jei požiūrio pokytis yra, tai jis minimalus. Viešoji nuomonė, plačiosios visuomenės nuomonė pirmiausia yra tokia, kad EP – tai vieta, kur niekas nieko nedirba, tik važiuoja pasipelnyti. Toks požiūris nėra išskirtinis, jis būdingas ir kitoms Europos, ypač vidurio ir rytų Europos šalims“, – situaciją komentavo V.Isoda.
Mažai žino – pasyviai balsuoja
Politologai taip pat pastebėjo, kad neigiamas požiūris yra tiesiogiai susijęs su mažu EP rinkimų aktyvumu.
Lietuvos rinkėjų aktyvumas rinkimuose į EP nėra perkopęs 50 proc. ribos. 2004 m. aktyvumas siekė 48,38 proc., 2014 m. – 47,35 proc. Rekordiškai mažas aktyvumas fiksuotas 2009 m., kai jis pasiekė vos 20,98 proc.
Tiesa, per pastaruosius 4 rinkimus, vykusius 1999 m., 2004 m., 2009 m. ir 2014 m., bendras rinkėjų aktyvumas visos ES lygiu taip pat neviršijo 50 proc.. Jis buvo atitinkamai 49,51 proc., 45,47 proc., 42,97 proc., 42,61 proc..
Didžiausias rinkimų aktyvumas buvo užfiksuotas 1979 m., tiesioginiuose rinkimuose balsuojant pirmą kartą. Tais metais dalyvavo net 61,99 proc. rinkėjų.
Vis tik yra Europos šalių, kuriose balsuojama kur kas pasyviau nei Lietuvoje. 2014 m. pasyviausiai balsavo slovakai, kurių aktyvumas siekė 13,05 proc. Abejingi buvo Čekijos ir Lenkijos gyventojai, aktyvumas šiose šalyse siekė atitinkamai 18,20 proc. ir 23,83 proc.
Įdomu tai, kad kai kuriose Europos šalyse balsavimas rinkimuose yra privalomas: Belgijoje, Bulgarijoje, Liuksemburge, Kipre ir Graikijoje.
Išsiskiria šalys kūrėjos
Pasak LKA politologo V.Isodos, situacija, atspindinti rinkiminį aktyvumą ir EP veiklos vertinimą, yra kiek kitokia ES senbuvėse, dalyvavusiose ES veikloje nuo pat jos įkūrimo.
„ES įkūrėjose, kurioms būdinga proeuropietiška tapatybė, pavyzdžiui, Beniliukso šalyse ar Vokietijoje, susidomėjimas europinio lygmens politika yra šiek tiek didesnis, palankiau vertinamas, daugiau žinoma ir apie EP bei jo veiklą“, – teigė V.Isoda.
ES ištakos gali būti siejamos su Europos anglių ir plieno bendrijos įkūrimu, įsigaliojusiu 1952 m. Paryžiaus sutartimi įsteigtos bendrijos narės buvo Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietija (Vokietijos Federacinė Respublika).
Vis tik ES gyvavimo metai skaičiuoti pradedami nuo 1957 m., kai tas pats Europos šalių šešetas Romoje pasirašė sutartis, įsteigusias Europos ekonominę bendriją ir Europos atominės energijos bendriją.
Vėliau ES didėjo: plėtra apėmė kelis etapus, o naujos narės prisijungė 1973 m., 1981 m., 1985 m., 1986 m., 1995 m., 2004 m., 2007 m., 2013 m..
EP – prizas partijoms ir politikams
„Panašu, kad mes taip ir išlikome ta politinė visuomenė, kuri rinkimus į EP mato kaip savotišką prizą partijoms ar partiniams veikėjams, be kurių galbūt galima net ir ramiau dirbti, bet ne kaip svarbų politinį instrumentą“, – taip Lietuvoje vyraujančią EP sampratą apibūdino politologas L.Bielinis.
L.Bieliniui antrino ir Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas, politologas Vytautas Dumbliauskas. Anot jo, neigiamą įtaką EP sampratai ir vertinimui padarė Lietuvoje susiklostę precedentai.
„Žmonės instinktyviai jaučia, kad Europos Komisija neretai yra svarbesnė už EP. ES yra valdoma galbūt net labiau biurokratiškai nei demokratiškai, tai veikia žmones ir jų vertinimus.
Be to, matome precedentus, kai net ir Lietuvos atveju išsiunčiami politikai, pavyzdžiui, Vytautas Landsbergis, kuriam buvimas EP yra tarsi dovana, atpildas ar kompensacija“, – pastebėjo V.Dumbliauskas.
