Ketvirtadienį Vilniaus sinagoga buvo atidaryta.
Ką žydų bendruomenei reiškia sinagogos uždarymas, ar tokių atvejų būta anksčiau ir kaip tai gali atsiliepti Lietuvos įvaizdžiui užsienyje, portalas Lrytas.lt paklausė religijotyrininkės, Vilniaus universiteto Kontinentinės filosofijos ir religijos studijų katedros docentės Aušros Pažėraitės.
– Ką žydų bendruomenei reiškia sinagogos uždarymas? Ar jai tai yra tik maldos namai, ar kažkas daugiau?
– Prieš paskutinį pasaulinį karą Vilniuje egzistavo įvairių tipų studijų ir maldos namai, vadinami šulėmis, kloizais, beismidrašais, ješivomis, kuriose vykdavo kasdienė veikla, būtina palaikant religinį gyvenimą – nuolatinis studijavimas ir malda, neatsitraukiant nuo studijų, ir vienos sinagogos uždarymas dėl kokių nors priežasčių gal ir nebūtų labai jaučiamas.
Bet vienintelės veikiančios sinagogos uždarymas kiek komplikuoja situaciją, tuo labiau, kad ši savaitė yra ypatingos svarbos religingiems žydams. Tiša be-Av, arba Devintoji Avo mėnesio diena (šiemet tai bus rugpjūčio 10-11 d. – red. past.), yra sietina su Šventyklos Jeruzalėje sugriovimais ir visa eile kitų žydus ištikusių katastrofų. Toks uždarymas šią savaitę, jei iš tiesų bus uždaryta tomis dienomis, būtų labai simboliškas.
Kita vertus, judaizme svarbiausia yra ne vieta, kurioje meldžiamasi, bet bendruomenė, kuri meldžiasi, ir laikas, kuris skiriamas maldai. Todėl iš principo sinagogą lengvai gali pakeisti kita erdvė, kurioje susirenka minjanas (bent dešimt suaugusių vyrų). Todėl ne vieną kartą, kai Vilniaus sinagoga dėl vienų ar kitų priežasčių buvo uždaryta, ar vyko vidiniai konfliktai tarp skirtingų religinių atšakų žydų, ta ar kita pusė rinkdavosi kitoje kokioje nors vietoje tiek studijoms, tiek ir maldai.
– Vadinasi, Vilniaus sinagoga jau buvo uždaroma ir anksčiau?
– Anksčiau, bent jau netolimoje praeityje, Vilniaus sinagoga buvo uždaryta bent porą kartų, bet dėl jau mano minėtų vidinių konfliktų tarp skirtingų religinių atšakų. Tokių precedentų būta ir kitose šalyse – Lenkijoje, Rusijoje.
– Ar užsienio šalyse taip pat kyla pavojus sinagogų saugumui?
– Dėl terorizmo grėsmės ypatingų atsargumo priemonių imamasi tose šalyse, kuriose realiai buvo įvykę terorizmo išpuoliai, pvz., Prancūzijoje, Belgijoje.
Paryžiuje, tarkim, ne į kiekvieną sinagogą galima laisvai patekti – bent jau į kai kurias, jei nori patekti, reikia iš anksto susitarti, gauti leidimą. O prie pačios sinagogos pastatyta būdelė su pareigūnais, kurie nuodugniai patikrina norintį įeiti į sinagogą. Žinoma, pirmiausia tuo laiku, kada renkamasi maldai ar šventinėms iškilmėms.
O radikalių grupių, ne tik grasinančių, bet ir puolančių be jokių išankstinių grasinimų, galima rasti įvairiose šalyse, ir įvairiais laikotarpiais žydai yra su tuo susidūrę ne vieną ir ne du kartus. Lietuva šiame kontekste buvo gana nuosaiki. Kaip bus toliau, priklauso nuo mūsų – ar leisime vešėti radikalizmui, ar bandysime jį stabdyti.
– Į Vilniaus sinagogos uždarymą sureagavo ir užsienio spauda, ir pasaulio žydų bendruomenės atstovai. Kaip, jūsų manymu, ši istorija atsilieps Lietuvos įvaizdžiui?
– Lietuvos įvaizdis priklausys tik nuo to, kaip platesnė Lietuvos visuomenė ir politikai, partijų atstovai reaguos į tos radikalų grupės sukeltą erzelį ir gąsdinimus. Ar nutylės ir žiūrės, kuo čia viskas baigsis, ar pareikš kitą poziciją. Įvairių miestų žydų bendruomenės nėra linkusios palaikyti šio susierzinimo eskalavimo ir ragina gesinti kylantį gaisrą. Tą gaisrą reiktų gesinti visiems.
