Mumbajus visada buvo apibūdinamas, kaip nuolat skubančių žmonių miestas. Net per 2008 metų teroro išpuolius pietinėje miesto dalyje, kitos jo dalis zujo, važinėjo traukiniai, o milijonai jo gyventojų keliavo į darbus.
Tačiau COVID-19 Mumbajų pavertė vaiduoklių miestu. Miesto sveikatos institucijos taip pat nebesugeba kovoti su staiga užklupusia pandemija.
Priemonėmis privalo dalintis
„Praėjusią naktį vos per šešias valandas pamačiau 15-18 mirčių nuo COVID-19. Seniau niekad nemačiau tokio mirusiųjų skaičiaus vos per vieną pamainą“, – kalbėjo tapatybės nenorėjęs atskleisti medikas iš KEM ligoninės.
„Tai karo zona. Ant vienos lovos dažnai suguldomi du ar trys žmonės, kai kurie guli tiesiog ant žemės ar koridoriuje. Neturime pakankamai deguonies kaukių, net tiems, kuriems labiausiai jų reikia“, – pridūrė gydytojas.
Kitas medikas iš Siono ligoninės papasakojo, kad deguonies balionai ir kaukės dalinamos dviems ar trims pacientams. Vyras tikino, kad ligoninėje neužtikrinta net paprasčiausia higiena ten, kur medikai užsideda apsaugines priemones.
Mumbajuje vyrauja drėgnas ir karštas oras, o medikams žliaugia prakaitas vien dėvint apsaugines priemones.
Vaizdo įrašai iš KEM ir Siono ligoninių parodė šiurpią realybę – žmonės gydomi tiesiog šalia mirusiųjų, o ligoninės nebespėja susidoroti su vis didėjančiais pacientų srautais.
„Mumbajus turi vienas geriausių sveikatos įstaigų ir medikus šalyje. Bet miestas nebuvo pasiruošęs pandemijai. Svajonių miestas virto košmarų miestu“, – vaizdžiai situaciją apibūdino sveikatos ekspertė Swati Rane.
Ekonomikos galiūnė pralaimi
Viena iš priežasčių, kodėl Indijos ekonomikos varikliu tapęs miestas pralaimi kovai su virusu yra jo gyventojų tankumas.
„Sąlygos, kurias matote vaizdo įrašuose, egzistuoja jau daugelį metų. Liūdna, tačiau prireikė pandemijos, kad suprastume, kad mūsų sveikatos sistema byra į šipulius“, – kalbėjo vienos iš ligoninių gydytojas.
Pasak vyriausybės raporto, Mumbajuje yra 70 viešųjų ligoninių, kuriose gali gydytis iki 20,7 tūkst. pacientų ir 1,5 tūkst. privačių klinikų, kuriose yra 20 tūkst. lovų.
Viena lova tenka 3 tūkstančiams žmonių, nors Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) reikalavimams įgyvendinti viena lova turi tekti ne daugiau kaip 550 žmonių.
Mumbajaus populiacija per pastarąjį dešimtmetį dar labiau išaugo, o sveikatos infrastruktūra mieste nė kiek nepagerėjo.
„Visas šis krūvis medikams tenka dėl neveiksmingos sveikatos apsaugos sistemos. Privatus sektorius išvis yra nustumtas į šalį – vos kelios privačių klinikų lovos naudojamos COVID-19 pacientams“, – tikino S.Rane.
Praėjusią savaitę Mahašatros regiono valdžia pranešė, kad privačios ligoninės turės skirti 80 proc. visų turimų išteklių kovai su koronavirusu, o paslaugų kainas turės sumažinti.
„Iš pradžių buvome atsargūs, nes supratome viruso pavojų. Dabar daugiau nei 3 tūkst. gydytojų sutiko mums padėti. Bet mums reikia apsauginių priemonių standartinėmis kainomis, o jų mes negauname“, – kalbėjo daktaras ir Mahašatros Indijos medikų asociacijos prezidentas Avinashas Bhondwe.
Tačiau privačiai dirbantiems medikams galimybė gydyti COVID-19 pacientus dar nėra suteikta. „Mums skubiai reikia pagalbos. Dirbame be laisvadienių ir net neturime laiko karantinuotis patys“, – kalbėjo vienas iš Siono ligoninės gydytojų.
Pagalba ateina pavėluotai
Nityaganeshas Pillai pasakojo, kad kuomet jo tėvas pradėjo dusti išmaišė net 8 privačias miesto ligoninės, tačiau senjorui niekas nesuteikė pagalbos. Jaunas vyras tėtį nuvežė į Siono ligoninę.
„Koridoriuje gulėjo neštuvai ant kurių liko kraujo žymių. Suradau neįgaliųjų vėžimėlį ir jame pasodinau tėtį. Medikai man pasakojo, kad jį reikia vežti į reanimaciją, tačiau visos šio skyriaus lovos buvo užimtos. Kuomet gydytojai atėjo apžiūrėti tėčio, jis vos kvėpavo“, – kalbėjo N.Pillai.
Po kelių valandų 62 metų Selvarajus Pillai mirė. Po mirties atliktas testas parodė, kad rizikos grupėje buvęs vyras sirgo COVID-19.
Šiuo metu N.Pillai karantinuojasi kartu su savo mama. „Niekad nebūčiau susapnavęs, kad šis virusas taip paveiks mano šeimą. Mes esame vidurinės klasės šeima. Tu gali turėti turtų, tačiau nuo viruso tai neišgelbės“, – liūdnai konstatavo tėvo netekęs vyras.
Situacija Mumbajaus lušnyne dar liūdnesnė. „Socialinio atstumo laikytis neįmanoma, nes 12 žmonių dažnai gyvena viename nedideliame kambaryje, o tualete lankosi iki 50 žmonių“, – pasakojo Mohammadas Rahmanas.
Vyras darbuojasi vienoje iš paramos organizacijų, kuri dalina maistą žmonėms, karantino metu netekusiems darbo.
„Niekad savo gyvenime nedirbau taip sunkiai ir nesijaučiau toks pavargęs. Dabar mes turime nustoti žmonėms tiekti maistą, nes nebeturime tam lėšų. Kiek ilgai tai tęsis?“, – retoriškai klausė M.Rahmanas.
Jis tikina, kad tuščios miesto gatvės ir skaidrus dangus jį žavį, tačiau jis supranta, kad už to slypi ir skaudi ekonominė realybė.
Ekonominis nuosmukis sieks milijardus dolerių. Koronaviruso atvejų skaičiui didėjant nesimato ir šviesos tunelio gale.
„Galime statyti naujas ligonines, bet kas iš to. Jos užsipildys per dieną. Karantinas turėtų tęstis net kelis mėnesius, jei norėtume sustabdyti viruso plitimą“, – teigė Rahulas Ghule, kuris yra atsakingas už gyventojų temperatūros matavimą, tankiai apgyvendintose miesto rajonuose.
Nepaisant to, kad miesto valdžia bando atsekti infekcijos židinius mieste, situacija gali dar labiau pablogėti, atėjus musoninių liūčių sezonui, kuomet padidėja sergamumas maliarija, vidurių šiltine ir kitomis infekcinėmis skrandžio ligomis.
Parengta pagal BBC inf.
