Per 10 mėnesių, kuriuos vienutėje praleido nuteistas mirties bausme, Genadijus Jakovickis dieną nuo nakties galėjo atskirti tiktai iš blyškios šviesos, prasismelkiančios pro langą dengiantį apsauginį sluoksnį.
Kameroje ryškiai baltos lempos spigindavo net jam miegant, tad laiko tėkmės jausmą prarasti kalėjime buvo itin lengva. Izoliuotas baltarusis negalėjo pasivaikščioti lauke, o artimiausiems šeimos nariams leista jį pamatyti tik kartą per mėnesį.
Tomis dienomis prižiūrėtojai G.Jakovickiui surakindavo rankas už nugaros ir jėga nuleisdavo jo galvą žemyn.
Kaip ir kitiems kaliniams, jam niekada nesakydavo, kur jį veda.
„Jis spėliodavo, ar susitiks su šeima, ar su advokatu, o gal bus sušaudytas“, – pasakojo kalinio dukra Aleksandra.
Su tėvu baltarusė matydavosi pro stiklinį langą, nuolat stebima prižiūrėtojų: „Niekada nesikalbėjome apie bylą, tai buvo uždrausta. Plepėdavome tik apie šeimos reikalus.“
Kaliniai privalo vaikščioti
Paskutine Europos diktatūra vadinama Baltarusija yra vienintelė buvusios Sovietų Sąjungos ir Europos šalis, kurioje vykdoma mirties bausmė, bet jos procesas yra apgaubtas paslaptimi.
Egzekucijos vykdomos nušaunant pasmerktąjį į galvą, tačiau tikslus mirties bausmių skaičius nėra žinomas.
Manoma, kad nuo 1991-ųjų, kai Baltarusija tapo nepriklausoma, taip nubausta apie 300 žmonių.
Pasak žmogaus teisių gynimo organizacijos „Amnesty International“, praėjusiais metais myriop pasiųsti du kaliniai, o šiuo metu šeši vyrai laukia savo eilės – moteris siųsti myriop draudžia Baltarusijos įstatymai.
Nuteistieji, dažniausiai nuosprendžio sulaukę už žmogžudystę sunkinančiomis aplinkybėmis, laikomi vienoje sustiprinto saugumo kamerų Ikiteisminio sulaikymo centro Nr. 1 rūsyje.
Iš dalies sugriuvusioje XIX amžiaus pilaitėje įkurtas kalėjimas stovi Minsko centre, bet aktyvistams ar žurnalistams į vidų pažvelgti griežtai uždrausta.
Baltarusijos žmogaus teisių aktyvistų grupė „Viasna“ užpernai išplatintoje ataskaitoje skelbė, kad čia laikomi nuteistieji patiria žiaurų psichologinį spaudimą, kankinimus ir kitokį nežmonišką prižiūrėtojų elgesį.
Buvęs sulaikytasis atskleidė, kad kaliniams draudžiama sėdėti arba gulėti ant lovų valandomis, kurios nėra skirtos miegui, todėl didžiąją dalį dienos jie praleidžia vaikščiodami po kamerą. Net ir į teisę siųsti arba gauti laiškus dažniausiai neatsižvelgiama.
„Kalinimo sąlygos tiesiog pasibaisėtinos. Su jais elgiamasi taip, tarsi jie jau būtų mirę“, – aiškino Baltarusijoje dešimtmetį dirbusi „Amnesty International“ aktyvistė Aisha Young.
Sprendimą priėmė greitai
Vileikoje maždaug 100 kilometrų nuo Minsko gyvenęs G.Jakovickis 2015-aisiais buvo apkaltintas 35 metų sugyventinės nužudymu.
Po dvi dienas trukusių išgertuvių su draugais jis kelis kartus trenkė moteriai, o tuomet nuėjo miegoti.
To, kas vyko vėliau, baltarusis teigė neprisimenantis.
Atsibudęs G.Jakovickis rado sugyventinę negyvą, sulaužytu žandikauliu ir iš dalies išrengtą.
Jis apmovė jai prieš tai nematytomis kraujo dėmėmis išmargintus džinsus ir pranešė apie įvykį policijai. Po trijų dienų vyras buvo suimtas.
Žmogaus teisių aktyvistai teigė, kad per pirmąją apklausą vyrui buvo taikomas psichologinis spaudimas, o kiti bute buvę asmenys pateikė prieštaringus parodymus.
„Kai kurie liudininkai net teisme pasirodė girti. Vėliau jie teigė neatsimenantys, kas įvyko. Nebuvo jokių įrodymų“, – teigė G.Jakovickio dukra.
Anot Aleksandros, jos tėvas jau buvo nuteistas myriop 1989 m., tačiau vėliau bausmė sušvelninta iki 15 metų įkalinimo, tad Minsko teismas tai panaudojo kaip svariausią argumentą dėl naujojo nusikaltimo.
2016-ųjų sausį G.Jakovickis buvo nuteistas mirti.
Giminės lieka nežinioje
Kaip teigė buvę kalėjimų darbuotojai, pasmerktiesiems egzekucijos dieną pranešama, kad jų prašymas prezidentui suteikti malonę buvo atmestas.
„Dažniausiai jie drebėdavo iš šalčio arba baimės, o jų akyse – toks siaubas, kad būdavo sunku į juos žiūrėti“, – teigė buvęs bausmes vykdžiusios kuopos vadas Alehas Alkajevas.
Pasmerktiesiems užrišamos akys, o tada jie nuvedami į kambarį, į kurį patekti leidimą gali duoti tik prokuroras. Pašaliniams čia būti draudžiama.
Kaliniai ten parklupdomi ir nušaunami. Visa procedūra trunka apie dvi minutes, tačiau žinia apie mirtį artimuosius pasiekia po kelių savaičių ar net mėnesių.
Kai kada apie tai, kad šeimos nario nebėra, jie sužino tik pašte radę dėžę su iš kalėjimo atsiųstais jo daiktais. Kūnai niekada negrąžinami šeimoms, o jų palaidojimo vietos – valstybės paslaptis.
Pasak Jungtinių Tautų specialiojo pranešėjo Mikloso Haraszti, taip pažeidžiamos ir nuteistojo, ir jo artimųjų teisės.
Remiasi senu balsavimu
1996-aisiais surengtame referendume 80 proc. baltarusių pasisakė prieš mirties bausmės panaikinimą.
Tiesa, balsavimo rezultato tarptautinė bendruomenė nepripažino, nes, kaip ir bet kurių rinkimų Baltarusijoje atveju, buvo užfiksuota aibė pažeidimų.
Tačiau daugiau negu 24 metus valdžioje išsilaikiusio Aliaksandro Lukašenkos valdžia vis dar primena šį balsavimą kaip įrodymą, kad baltarusiams jokie pokyčiai neįdomūs.
„Baltarusija turės sugalvoti būdą, kaip atsikratyti mirties bausmės. Tikiuosi, kad šioje srityje mes vieną dieną pamatysime pažangą“, – teigė Europos Tarybos Žmogaus teisių ir teisės direktorato atstovė Tatjana Termacic.
Neseniai šalyje atliktos apklausos rodo, kad visuomenė vis mažiau palaiko mirties bausmę. Tai rodo ir aktyvistų rengiamos kampanijos. Antai 2012-aisiais buvo kilęs pasipiktinimas, kai du vyrai buvo nubausti už Minsko metro įvykdytą sprogdinimą.
Nepaisant to, tarp pusės ir dviejų trečdalių baltarusių tikriausiai vis tiek palaiko mirties bausmę.
„Vis daugiau žmonių kalba, kad mirties bausmės reikėtų atsisakyti, – teigė žmogaus teisių aktyvistas Andrejus Paluda. – Bet vyriausybė didžiuojasi faktu, kad esame paskutinė tai dar daranti Europos valstybė, ir naudojasi šia korta tarptautinėse derybose.“
Artimuosius įkvėpė kovai
G.Jakovickio advokatas pateikė apeliaciją Aukščiausiajam teismui teigdamas, kad baltarusio teismo procesas nebuvo teisingas, o prokurorai neįvertino visų bylos aplinkybių.
Teigiama, jog tyrėjai rado svarbių įrodymų, – po aukos nagais rasta nenustatyto asmens kraujo pėdsakų, tačiau tai niekada nebuvo panaudota teisme.
Aukščiausiasis teismas patvirtino žemesnės instancijos teismo sprendimą, ir 2016-ųjų lapkritį 49 metų G.Jakovickiui buvo įvykdyta egzekucija.
Maždaug po mėnesio jo šeima sulaukė laiško, pranešančio, kad baltarusis nubaustas griežčiausia bausme.
„Aš neatgavau jokių jo asmeninių daiktų. Nemačiau kūno, – teigė dabar už mirties bausmės panaikinimą kovojanti G.Jakovickio dukra Aleksandra. – Buvau jam davusi nuotraukų, tačiau neatgavau net jų.“
