Prancūzijos pietryčių pakrantėje yra tokia vieta, kurioje net įsibėgėjus rudeniui gali būti labai karšta. Bent taip juokauja vietiniai gyventojai, kai reikia apibūdinanti Cap d‘Agde nudistų kvartalo gyvenimą.
1/3
Prancūzijoje – nuogos gamtos paieškos ir nežabojamos orgijos. 123rf asociatyvi nuotrauka
Cap d‘Agde nudistų kvartalas atskirtas nuo pagrindinės miesto dalies. Asmeninio albumo
Kai baigiasi naktinės linksmybės ir išausta rytas, pietryčių Prancūzijos pakrantėje naujai atvykę nudistai vėl ieško ryšio su gamta. Asmeninis archyvas
Įsivaizduokite, kad patenkate į vietą, kurioje dieną žmonės mėgaujasi vėjelio dvelksmu tarpkojyje, o naktį linksminasi nesuvaldomose orgijose. Klubuose dalinamos nemokamos apsaugos priemonės, o lankytojai gali apsispręsti – mylėtis dviese, trise ar tiesiog stebėti veiksmą.
„Kai ruošiausi kraustytis į Cap d'Agde, mano draugai prancūzai vis aikčiojo ir keistai šypsojosi. Tada ir sužinojau, kad šis miestas garsėja savo nudistų paplūdimiu. Sunkiai iš pradžių įsivaizdavau, kaip ten viskas yra, ir ko galima tikėtis. Prancūzai vis krizeno, minėdami, kad ten būna labai „karšta“, – savo išpažintį pradeda lietuvaitė Martyna, kurią likimas įvėlė į nuogybės avantiūrą.
Derėtų pasakojimą apie Cap d‘Agde nuogybių kvartalą pradėti nuo to, kad prancūzų kalboje žodis „naturiste“ (nudistas) – kilęs nuo žodžio „nature“, kuris reiškia gamtą. Todėl visų pirmą nudistas tai tas, kuris ieško ir randa ryšį su gamta, gamtos pajautą. Nors Prancūzijoje nudistų stovyklaviečių bent vienuolika – miškuose, kalnuose, prie jūros, tačiau prieš penkiasdešimtmetį dviejų brolių įkurta stovyklavietė Cap d‘Agde - virto gausiausiu nudistų miesteliu Europoje.
Jeigu įvestumėte į internetinę paiešką šio Prancūzijos miesto pavadinimą, tuomet rastumėte dvejopos informacijos – vieta, kurioje žmonės atranda ryšį su gamta arba vieta, kur žmonės patenkina savo keisčiausias seksualines fantazijas dalyvaudami nesustabdomose orgijose.
Cap d‘Agde nudistų kvartalas atskirtas nuo pagrindinės miesto dalies, tačiau ten gyvenanti Martyna sako, kad neteisinga būtų manyti, kad ten gyvena kokia nors atskira bendruomenė. Nudistų stovyklavietes renkasi žmonės norintys įdomesnių atostogų, trokštantys atsipalaiduoti vietiniai, bei, žinoma, smalsuoliai. Dėl pastarųjų dėmesio ši miesto dalis yra aptverta ir saugoma, būtent todėl ir fotografavimas ten draudžiamas.
„Pirmą kartą atvykau į nudistų miestelį naktį. Važiavau automobiliu gatvėmis, o aplink vaikštinėjo moterys, kurios vilkėjo drabužius, bene tinkančius vilkėti tik prostitutėms arba žaidžiant su savo vyru meilės guolyje. Nuogų tą kartą, kiek atsimenu, nebuvo. Naktimis apskritai žmonės mėgsta rengtis vulgariai ir iššaukiančiai. Jie nebūtinai būna nuogi, tuo labiau, kad kartais oro temperatūra siekia vos dvidešimt laipsnių, kas prisitaikius prie karščių, kūnui virsta tikra vėsuma“, – prisiminimus dėsto Martyna ir tikina tąkart pamaniusi, kad tas vaizdas jai priminė tam tikras Lietuvos gatves arba Paryžiaus Burgonės miškelį, kuriame nemažai save parduodančių moterų.
Pajuokavusi dėl kilusios asociacijos su Lietuva, Martyna pradeda vardinti ir skirtumus – sijonai čia daug trumpesni, suknelės nedengia užpakalio, atvirai rodoma krūtinė ar net lyties organai. Moterų įvaizdis tą pirmąjį kartą pašnekovei atrodė vulgaresnis nei vyrų, kurie buvo apsirengę gana įprastai. Tačiau nuogalių kvartale pradėjusi leisti vakarus Martyna sako mačiusi visko – tiek nuogų vyrų, tiek moterų, kurių dažnas apdaras tebūdavo grandinėle - ne kaklo, o lyties organų papuošalas. 2 psl. >>
