Jau dešimtą kartą Reimse vyko mažųjų gamintojų, dar vadinamų kaimiečiais, paroda „Les Printemps de Champagne“. Kasmet ji plečiasi – susikuria naujų klubų, asociacijų, į kurias tik pagal jiems patiems žinomus kriterijus vienijasi šampano gamintojai.
Jie šiukštu neįsileidžia didžiųjų „Grande marque“ namų, kurie šampaną gamina ne iš nuosavuose vynuogynuose užaugintų uogų.
Tačiau šiemet buvo viena išimtis. Atskirą degustaciją surengė šampano namai, kuriuose reikšmingas pareigas eina moterys.
Vienos yra samdomos vadovės, kitoms likimas lėmė gimti šeimose, kurios istorinėje Prancūzijos srityje Šampanėje šaknis įleidusios nuo XVII amžiaus. Pamanytum, kad jų gyslomis tikrai turėtų tekėti šampanas.
Labiausiai aš laukiau susitikimo su „Krug“ namų prezidente Margareth Henriquez. Venesueloje gimusi, Harvarde vadybą studijavusi moteris garsėja gebėjimu suvaldyti didžiules, problemų turinčias įmones.
Apie dvidešimt metų Margareth Centrinėje ir Pietų Amerikoje vadovavo stambioms tarptautinėms korporacijoms „Seagram“ bei „Nabisco“. Į pastarąją moteris buvo pakviesta, kai įmonė per metus patirdavo apie 24 milijonų JAV dolerių (per 20 mln. eurų) nuostolių. Per kelerius metus Margareth padarė ją pelningą.
Prieš aštuoniolika metų sėkmingą vadybininkę nusižiūrėjo didžiausia pasaulyje prabangos prekių grupė LVMH.
„Pirmąjį pasiūlymą vadovauti šampano namams „Veuve Clicquot“ gavau 2001 metais.
Mano atsakymas buvo trumpas – ne. Tuomet buvau paprašyta plėtoti tos pačios grupės projektą „Bodegas Chandon“ Argentinoje.
Čia gavau labai daug informacijos ir žinių apie vyno gamybą, kurios ypač praverčia dabar.
Dar vienas pasiūlymas – vykti į Europą ir imtis „Krug“ namų – atėjo 2008-aisiais. Buvau girdėjusi, kad „Krug“ turi arogantiškų, uždarų namų įvaizdį. Tai visiškai prieštarauja mano prigimčiai.
Tačiau buvo pažadėta, kad galėsiu viską keisti. Niekada nebuvau dirbusi su prabangos prekėmis, todėl naują pasiūlymą priėmiau kaip dar vieną gyvenimo iššūkį“, – pasakojo Margareth ir pridūrė, kad kreipčiausi į ją tiesiog Maggie.
Bet mūsų pokalbį nutraukė smalsūs šampano žinovai, vyno žurnalistai, kurie į degustaciją susirinko iš viso pasaulio.
Maggie buvo populiariausia. Stebėjau, kaip išsamiai, paprastai ir kantriai ji pasakojo apie šampano gamybą. Atrodė, kad ji yra tikrų tikriausia Krugų šeimos palikuonė.
Pirmaisiais metais Maggie nesisekė, ji buvo kritikuojama, kad nedaro pažangos. Lūžis įvyko po poros metų, kai moteris Londone sutiko „Dior“ namų prezidentą ir gavo keletą pamokų apie prabangos prekes.
„Aš supratau, kad mano strategija pritaikyta masinėms prekėms, su kuriomis dirbau apie dvidešimt metų, – šyptelėjo moteris. – Mums reikėjo prisiminti namų įkūrėjo Josepho Krugo legendą ir jo filosofiją. Žodžiu, grįžti prie šaknų.
Mano sprendimas buvo ant kiekvieno „Krug“ butelio parašyti ID kodą, kurį įvedę į interneto puslapį galite sužinoti detalią informaciją apie nusipirktą šampaną.
Tokią informaciją kol kas pateikia labai nedaug šampano namų. Šių dienų prabangos prekių pirkėjai nori žinoti kuo daugiau apie brangų daiktą: jo kilmę, autentiškumą, kūrimą, kokybę.“
Maggie su vyru gyvena Paryžiuje. Kasryt keliasi 10 minučių prieš šešias. Po keturiasdešimties minučių palieka namus ir dviračiu vyksta į traukinių stotį, iš kur greituoju traukiniu per gerą pusvalandį pasiekia Reimsą. Ten įsikūrusi „Krug“ būstinė.
Septintą vakaro ji grįžta į Paryžių ir mielai dar važinėja dviračiu. Tai jai primena atostogas, todėl ir laisvadieniais, jei neina į teatrą arba operą, sėda ant dviračio.
„Tokia yra mano rutina, bet dažnai ją sujaukia kelionės, kurių būna labai daug. Man patinka keliauti, sutikti naujus žmones. Nuo vaikystės mane supo daug žmonių.
Gyvenome dideliame name, kur buvo daug mūsų šeimai padedančių žmonių. Per kiekvienas Kalėdas į namus suvažiuodavo didelis būrys svečių.
Tėtis kiekvienam dėkodavo, teikdavo dovanas. Kaskart tą momentą išgyvendavau itin emocionaliai, nes tai buvo dėkingumo akimirka.
Iš tėčio perėmiau šią savybę, manau, kad gyvenime tai yra itin svarbu. Pabaigoje svečiai išgerdavo šampano“, – prisiminė M.Henriquez.
Charlotte De Sousa bei jos brolis ir sesuo augo tarp vynmedžių ir ąžuolo statinių. Jos prosenelis per Pirmąjį pasaulinį karą atvyko iš Portugalijos kovoti su vokiečių armija, įsimylėjo vietos moterį, su ja sukūrė šeimą ir liko Šampanėje.
Charlotte, kaip ir jos tėvas Erickas, mokėsi Avizo vynuogininkystės licėjuje.
„Esame šeimos vyninė, todėl kiekvienas mokame dirbti visus darbus. Būna, kad pasikinkau arklį ir ariu vynuogynų tarpueilius arba visi kartu genime vynmedžius.
Per derliaus nuėmimą visi be išimčių skiname uogas, – vardijo jauna moteris. – Bet kiekvienas turime savo sritį: brolis Valentinas su tėčiu daugiausia dirba vyninėje, aš užsiimu logistika, eksportu, į vyninę atvykstančiais svečiais, tik jaunėlė sesuo Julie šiuo metu keliauja po pasaulį.“
De Sousų šeimos vyninė išsiskiria tuo, kad nuo 2000-ųjų pradėjo dirbti pagal organinius ir biodinaminius principus, o tai reiškia, kad vynuogynuose nenaudojami jokie chemikalai, darbai organizuojami pagal Mėnulio kalendorių ir planetų judėjimą.
Šampanėje, kuri yra šiauriausias vyndarystės regionas Prancūzijoje, dėl sudėtingų meteorologinių sąlygų tai yra didžiulis iššūkis.
Tiesą sakant, jei būčiau Šampanės vynuogių augintoja, turbūt neišdrįsčiau imtis organinės vynuogininkystės, todėl visi šio regiono vyndariai, dirbantys pagal darnios, organinės ir biodinaminės vyndarystės principus, nusipelno didžiausios pagarbos.
Paklausta, ar nebuvo metų, kai tėvas ir visa šeima gailėjosi dėl savo pasirinkimo, Charlotte akimirką susimąstė: „Per aštuoniolika metų buvo tik du kartai, kai turėjome prastą derlių. Svarbiausia – gerai suplanuoti darbus.“
Charlotte kol kas nesukūrė savo šampano mišinio, bet mėgstamiausios jos vynuogės yra ‘Chardonnay’ iš Mesnilio prie Ogerio kaimelio vynuogynų. Būtent čia šios vynuogės sukaupia ypač daug rūgšties ir mineralų – tai, ko reikia šampanui, kad jį galėtum ilgai brandinti.
„Bet mano svajonė yra pagaminti ne šampaną, o baltąjį vyną, kuris mūsų regione vadinasi „Coteaux Champenois“ ir jo gamina vos keliolika vyndarių“, – apie ateities planus prabilo Charlotte, laisvalaikį skirianti sinchroniniam plaukimui.
Melanie Tarlant taip pat priklauso biodinaminio ūkio atstovų šeimai. Kartu su broliu Benoit vyndarystės jie mokėsi ne mokykloje, bet iš tėvo, senelio ir prosenelio.
Tarlant’ų šeima vynuoges Marnos upės slėnyje pradėjo auginti dar 1687 metais. Tačiau pirmąjį šampano butelį, kurio etiketėje buvo šeimos pavardė, pagamino tik 1928-aisiais.
Melanie tėvas Jeanas Mary dar 1980-aisiais išdrįso pagaminti šampaną be dozažo, tai yra pridėtinio cukraus, kuris pagerina skonį, šiek tiek sušvelnina rūgštį. Tuo metu buvo įprasta į briuto stiliaus šampaną įdėti apie 15 gramų cukraus vienam litrui.
Tarlant’as neįdėjo nieko. Drąsus žingsnis, kokių dabar labai daug daro jo vaikai Melanie ir Benoit, todėl dažnai vadinami pankais ir išsišokėliais.
„Mums labai pasisekė, kad galėjome dirbti ir kartu mokytis iš savo tėvo, senelio. Kai esi jaunas, norisi greitų rezultatų, tačiau anksti supratau, kad kantrybė yra geriausia vyndario savybė tiek vyninėje, tiek vynuogyne“, – pripažino Melanie, kurios šeima valdo 14 hektarų vynuogynų.
Tarlant’ai yra iš tos mažos saujelės vyndarių, kurie augina ne tik tris pagrindines Šampanės vynuogių veisles – ‘Chardonnay’, ‘Pinot Noir’ ir ‘Meunier’, bet ir turi 30 arų vynuogyną, kuriame veša istorinės veislės ‘Arbane’, ‘Pinot Blanc’, ‘Petit Meslier’.
Jei nedirba vynuogynuose ar vyninėje, šeima keliauja į mišką, kur renka vaistažoles. Iš jų gamina biodinaminius preparatus ir jais purškia vynuoges, kad jos turėtų stipresnę imuninę sistemą.
Tarlant’ai – vieni pirmųjų vyndarių, kurie vyną pradėjo fermentuoti ir brandinti amforose. Parodoje Melanie pasiūlė paragauti šampano, kurio etiketėje pastebėjau gruzinų rašmenimis parašytą pavadinimą.
„Mes vyną fermentuojame kvevriuose – moliniuose induose, įkastuose į žemę. Tai dar vienas mūsų eksperimentas, be kurio būtų nuobodus darbas ir nuobodus šampanas“, – nusikvatoja nuolat besišypsanti, labai draugiška ir atvira Melanie.
Vitalie Taittinger gimė garsioje šeimoje. Jos senelis Jeanas Taittingeris aštuoniolika metų buvo Reimso meras, vėliau, Georges’o Pompidou prezidentavimo laikotarpiu, – Prancūzijos finansų ministras.
Jos dienos galėtų priminti tikros princesės gyvenimą, nes šeima Šampanėje, romantiškoje vietoje tarp vynuogynų, turi dailią rezidenciją.
Tačiau išoriškai Vitalie atrodo labai kukli, tyli, neišsiskirianti savo apranga. Ji – trijų vaikų mama.
Vitalie nedirba nei vynuogynuose, nei vyninėje. Ji yra atsakinga ir kuria „Taittinger“ namų įvaizdį, taip pat yra jų veidas, todėl ją galima matyti reklamose.
Darbą šampano namuose jauna moteris vadina didžiausia auka, kurią ji padarė dėl mylimo tėvo Pierre’o Emmanuelio. 2005 metais „Taittinger“ šampano namai, taip pat prabangūs viešbučiai „Crillon“, „Lutetia“ Paryžiuje ir „Martinez“ Kanuose, kuriuos tuo metu valdė būrys giminių, buvo parduoti amerikiečių investicinei grupei „Starwood Capital“.
„Mano tėčiui tai buvo siaubingas smūgis, jis pasijuto labai vienišas. Tuo metu su broliu Clovis buvome kartu ir palaikėme jį.
Tėčiui pavyko gauti paskolą, iš šeimos draugų pasiskolinti pinigų, kad išsipirktų šampano namus. Kitas turtas jam nerūpėjo.
Tėtis dažnai atsiversdavo knygą, kurią vaikystėje jam dovanojo senelis ir įrašė tokius žodžius: „Mano anūkui, kuris vieną dieną taps verslininku ir bus šeimos tradicijų sergėtojas.“ Todėl 2006 metais mes susigrąžinome savo šampano namus“, – skaudžią istoriją su laiminga pabaiga prisiminė Vitalie.
Būtent toks tėvo poelgis paskatino moterį paaukoti savo svajonę būti menininke. Vitalie yra baigusi Emile’io Cohlio dizaino mokyklą Lione, jos piešimo ir tapybos technika buvo labai gerai įvertinta. Iki atėjimo į šeimos verslą ji iliustravo knygas.
Pradžioje tėvas labai nedrąsiai priėmė dukters sprendimą dirbti šeimos versle – juk ji neturėjo jokių specialių žinių apie šampano gamybą, vynuogininkystę.
Beveik porą metų dukrą jis stebėjo, vertino jos darbus ir tik tada paskyrė Rinkodaros ir komunikacijos vadove.
„Manau, kad mūsų tėtis yra laimingas, kad mes su broliu dirbame kartu. Labai tikiuosi, kad taip pasielgs ir mano vaikai“, – tikisi vienų didžiausių šampano namų paveldėtoja.
