Daugelis Riebaus katino sekėjų žino, kad dažnai dalinuosi skaitytojų siunčiamomis prasčiausio patiekalo nuotraukomis iš įvairių Lietuvos maitinimo įstaigų. Dažniausiai „geru“ žodžiu yra minimos daugiausia kavinių turintys maitinimo tinklai: „Čili pica“, „Charlie pizza“, „Can Can pizza“. Ne dėl to, kad jie man būtų tarsi skauduliai – tiesiog jūs dažniau paminite jas kaip gaminančias nekokį maistą.
Tad štai, grįžtame į bažnyčią. Kadangi esu labai pamaldus, kunigėlio žodžiai mane ne tik privertė kelis kartus keliais apeiti bažnyčią išperkant nuodėmes, bet ir pastūmėjo didesnės „bausmės“ link – vizitui į vieną iš tinklinių maitinimo įstaigų.
Rinkausi neatsižvelgdamas į atsiliepimus, bet į tai, kas jose naujo nutiko per paskutinius metus nuo mano apsilankymo. Labiau nei keli nauji patiekalai meniu mane sudomino žinia apie „Čili pica“ naujo vadovo paskyrimą.
Keldamas sparnus į vieną iš „Čili“ picerijų nieko nesitikėjau – maniau, kad blogiausiu atveju tik papildysiu prasčiausių patiekalų kartoteką naujomis nuotraukomis.
Nežinau, ar interjeras per tuos metus, kol manęs nebuvo, keitėsi, nes senų vaizdinių pasąmonė nesugebėjo išsaugoti, bet kalbant apie meniu galiu drąsiai pasakyti, kad jis nepakitęs.
Prie įėjimo dar galima rasti ir skrajučių, kuriose sužymėtos kelios dešimtys specialių pasiūlymų. Tad atsisėdę prie stalo iš skrajutės išplėšiate sudominusį pasiūlymą ir atiduodate padavėjai.
Žodžiu, visai nereikalingas veiksmas jūsų pirštų miklumui patikrinti. Man asmeniškai gaila medžių, tad pirmas pastebėjimas – ar ne laikas prisidėti prie jų išsaugojimo ir tuos specialius pasiūlymus sukelti tiesiog į meniu? Abejoju, kad kas nors po pamainos skaičiuoja tuos maisto talonėlius ir baudžia dėl jų trūkumo.
Bet naujienų visgi radome, ir ties jomis užstrigo mūsų dėmesys. „Mac & Cheese“, kurio pagrindiniai ingredientai – makaronai ir sūris – mane sudomino, nes esu žemaitis.
Į klausimą, kuo čia dėti žemaičiai, atsakau: pamačius šį pasiūlymą man galvoje atgijo vaizdiniai iš vaikystės, kai viešėdamas pas močiutę pietums dažnai gaudavau sriubos, kurioje be bulvių dar ir makaronai plaukiodavo. Jau tuomet domėjausi virtuve ir jos užkulisiais, tačiau niekaip nesuprasdavau, kaip du dominuoti turintys ingredientai vienas kitą taip gerai papildydavo.
Tad pasidarė įdomu, kaip makaronai derės su pica. Nors Katinienė ir priešinosi mano siūlomam degustaciniam meniu, aš šį kartą pasielgiau savanaudiškai ir, neatsižvelgdamas į jos atsakingai skaičiuojamas kalorijas, užsakiau tiek maisto, kad įvertinus tų patiekalų kaloringumą jai nebereiks valgyti savaitę...
Prisipažinsiu – kaip tikras lietuvis, tikėjausi jog patiekalai visiškai skirsis nuo tų, kurie puikuojasi nuotraukose.
Pradėsime nuo makaronų, gardintų skirtingais sūriais. Studijų laikais maniau, kad ir bulvių, ir makaronų atsivalgiau visam gyvenimui, ir vargu, ar kas nors sugalvos kažką įdomiau, nei sumąstydavome būdami studentai. Ko tik mes nepridėdavom bandydami paslėpti pagrindinį ingredientą – makaroną. Tais „gerais“ laikais, kurių dabar dar kažkas ilgisi, dominavo rageliai ir žvaigždutės formos makaronai.
Sūrio tais laikais lyg ir netrūko, bet greičiausiai jo prisipirkti tokiais kiekiais, kokiame plaukiojo mums „Čili pica“ patiekti makaronai, negalėjome.
Tiesiogine žodžio prasme – makaronai nardė sūrio vonioje.
Žinoma, jei studentavimo laikais mes būtume galėję pasigirti saulėje džiovintais pomidorais ar geresnės jautienos išpjova, gal ir mes būtume taip gardinę makaronus. Išties įdomūs deriniai, ir tiems, kas neskaičiuoja kalorijų ar nebijo prikimšti pilvo, rekomenduoju po makaronų užsisakyti dar ir picą iš tos pačios serijos.
Pirma mintis, kuri buvo kilusi užsisakant picą – blogiausiu atveju, jei makaronai prie picos nederės, juos bus galima tiesiog nurinkti. Pasakysiu trumpai: nei jų nurinkti reikėjo, nei jie dominavo – tiesiog papildė picą ir negadino skonio, o jį kiek pagyvino. Vargu, ar normalus žmogus įveiktų tokią picą, bet Riebus katinas ją suraitė ir po makaronų vonios...
Tikėjausi, kad desertas bus tai, kas mane išgelbės siekiant tikslo parsivežti bent vieną prastą nuotrauką, kitaip mano sekėjai vargiai patikės, kad aš buvau vienoje iš „Čili pica“ picerijų. Bet ir jis be jokių nusiskundimų buvo suvalgytas.
Tiesa, kelis kartus net įsižnybiau norėdamas prabusti, nes niekaip negalėjau patikėti tuo, kad maistą ruošia ir patiekia šio tinklo darbuotojai.
Bet nebūčiau Riebus katinas, jei nerasčiau prie ko prikibti. Virtuvė susitvarkė, tačiau silpnoji šių picerijų vieta – padavėjai. Jei klientas pastebimas tik tada, kai mosuoja rankomis, norėdamas atkreipti padavėjų dėmesį, susidarau nuomonę, kad padavėjams alga mokama ne už didesnę apyvartą, o už klientų vengimą.
Tad rekomendacijos: pradėję tvarkytis virtuvėje nepamirškite padavėjų, nes dabar jūs lyg piratas su viena sveika koja, kuri privalo vilkti ir tą šlubuojantį protezą.
Toliau – meniu: naujienos gerai, bet reikia jį keisti, įdiegti daugiau naujovių ir, svarbiausia, – atsisakyti tų skrajučių. Saugokite mišką.
Vertinu „Čili pica“ 4/5. Balą labiau sumenkino padavėjai, bet prieš šv. Valentino dieną negalėjau būti griežtas – kaip sakė kunigėlis, turiu dalintis meile. Tad su meile ir palinkėjimu judėti tolyn baigiu šią apžvalgą pažadėdamas, kad sugrįšiu į „Čili pica“ tada, kai jie pasiūlys dar kažką naujo – gal net naują meniu.
O savo skaitytojams turiu prašymą – nulėkite į šią piceriją ir paneikite dar vieną mano mintį, kuri man neduoda ramybės. Spėju, kad daugelio maitinimo įstaigų virtuvėje jau kabo mano nuotrauka su prierašu: „Gaminkite jam su meile – kaip mamai ar tėčiui.“
Tad laukiu jūsų įspūdžių komentaruose.
