Dvidešimt futbolo forumų, įvykusių iki šiol, paliko ryškų pėdsaką. Buvo daug įnirtingų rungtynių, nuostabių, o kartais šelmiškų įvarčių, nedovanotinų klaidų, kunkuliuojančių aistrų tribūnose, ryškių asmenybių. Šventė – visada šventė. Jos atskambiai šildo milijonų žmonių širdis ir suteikia džiaugsmo arba liūdesio (žiūrint koks buvo mylimos komandos rezultatas) dešimtmečiams.
Pirmą kartą teisėjas sušvilpė skelbdamas pasaulio čempionato rungtynių pradžią šaltą 1930 metų liepos 13 dieną Urugvajaus sostinėje Montevidėjuje. „Pocitos“ stadione žaidė Prancūzijos ir Meksikos rinktinės. Į 15 000 vietų tribūnas susirinko tik 4 tūkstančiai žiūrovų. Lengvai snigo, mat pietų pusrutulyje liepa yra žiemos mėnuo.
19 minutę prancūzas Lucienas Laurentas tolimu šūviu įmušė pirmąjį pasaulio čempionatų įvartį. Jo komanda nugalėjo 4:1. FIFA prezidentą prancūzą Julesą Rimet labai nudžiugino ne tik įtikinama jo tautiečių pergalė, bet ir tai, kad čempionatas iš viso startavo, nes iki paskutinių dienų tuo vis dar buvo abejojama.
Pagrindinė priežastis – dėl pasaulyje tuo metu įsigalėjusios didžiosios ekonominės krizės buvo taupoma. Netgi tai, kad organizatorius – Urugvajus pažadėjo visoms iš Europos atvyksiančioms komandoms apmokėti kelionės specialiai užsakytu okeaniniu „Conte Verde“ garlaiviu išlaidas, nesumažino europiečių abejingumo turnyrui. Julesas Rimet ir jo pagalbininkai skambino ir įkalbinėjo visų Europos šalių futbolo vadovus nežlugdyti pirmojo pasaulio čempionato, dalyvauti jame. Atrankos varžybų nebuvo.
Dabar mes suprantame, kad tomis dienomis Lietuva, kuri jau buvo FIFA narė, turėjo istorinį šansą dalyvauti pasaulio pirmenybių finaliniame turnyre. Deja, Lietuva, kaip ir dauguma europiečių, atsisakė. Sutiko tik Prancūzija, Belgija, Rumunija (jos karalius buvo aistringas futbolo gerbėjas) ir Jugoslavija.
Be krūvelės europiečių (beje, ne pačių stipriausių – Europoje tada žibėjo Austrijos, Vengrijos, Čekoslovakijos futbolininkai) dalyvavo 7 komandos iš Pietų Amerikos (visos šalys, kurios jau turėjo subūrusios nacionalinę rinktinę) ir 2 ekipos iš Šiaurės ir Centrinės Amerikos (JAV ir Meksika). Afrika ir Azija nedalyvavo.
Kai „Conte Verde“ garlaivis atplaukė į Montevidėjo uostą, jį pasitiko tūkstančiai džiaugsmingų žmonių. Europiečiai vis dėlto atvyko, reiškia, pasaulio pirmenybės galėjo startuoti.
Urugvajiečiai jų laukė, nes norėjo savo valstybės šimtmečio proga dar kartą (po šaunių pergalių 1924 ir 1928 metų olimpinėse žaidynėse) įrodyti visam pasauliui, kad būtent jie geriausiai žaidžia futbolą. Čempionatui buvo statomas didžiausias tuo metu Pietų Amerikoje „Centenario“ stadionas, kuriame buvo numatyta 100 000 vietų žiūrovams. Deja, pirmenybių atidarymui jo nespėta užbaigti, pavėluota 5 dienomis.
Liepos 18 dieną gigantiškame stadione atidarymo rungtynes žaidė Urugvajaus ir Peru rinktinės. Buvo išpirkti visi bilietai (vienos tribūnos taip ir nebaigė statyti, bet į tai numojo ranka – atėjo laikas didžiajam futbolui). Susirinko beveik 60 000 žiūrovų.
Nervingose rungtynėse, kuriose šeimininkams labai ilgai nepavyko įmušti, vienintelį pergalingą Urugvajui įvartį įspyrė mūsų straipsnio herojus – vienarankis centro puolėjas Hectoras Castro.
Vienarankis? Ar tai įmanoma, kad neįgalusis blizgėtų pasaulio čemnpionate šalia sveikų futbolininkų? Tais laikais buvo įmanoma. Gal laikai buvo kiti, o gal vyrai tvirtesni.
Hectoras Castro, gimęs neturtingoje šeimoje Montevidėjuje 1904 metais, nuo mažens turėjo dirbti, kad padėtų prasimaitinti šeimai. Kai jam buvo 13 metų, įvyko šiurpi nelaimė – dirbant su elektriniu pjūklu, neatidumas jam kainavo labai brangiai: pjūklas nupjovė dešinę ranką žemiau alkūnės. Dabar chirurgai sugeba prisiūti taip prarastą ranką, tada apie tokias operacijas galima buvo tik svajoti.
Gal sunku patikėti, bet likimo smogtas jaunas, gražus, sportiškas vaikinas nepalūžo, o siekė savo svajonių, lyg nieko nebūtų įvykę. Jei ne ta tuščia rankovė...
Nuo 1924 metų jis žaidė garsiajame Montevidėjo „Nacional“ klube, dalyvavo ilgalaikėje 1925 metų išvykoje į Europą. H.Castro būdavo vienas kovingiausių aikštėje. Jo mėgiamiausias kovos šūkis būdavo: „Vaikinai, mes jau sugrūdome juos į maišą“.
„Nacional“ aistruoliai jį labai aukštai vertino, vadino „El divino manco“ („Dieviškasis vienarankis“).
1926 metų Pietų Amerikos čempionate H.Castro buvo antrasis pagal rezultatyvumą, į Paragvajaus vartus įmušė 4 kartus. Urugvajaus rinktinė užėmė pirmą vietą.
1928 metais su savo šalies rinktine jis tapo Amsterdamo olimpiados futbolo turnyro nugalėtoju. Lemiamose rungtynėse Urugvajus su Argentina sužaidė 1:1, o pakartotinėje dvikovoje po trijų dienų nugalėjo 2:1.
Pasaulio čempionate Urugvajus turėjo didelį puikių puolėjų pasirinkimą, todėl paties H.Castro ir daugumos „Nacional“ gerbėjų nuostabai antroms rungtynėms buvo išleistas žaisti centro puolėjo pozicijoje ne jis, o kito Montevidėjo klubo, pagrindinio konkurento „Peñarol“ bombardyrius Jose Anselmo.
Antrose rungtynėse Urugvajus užtikrintai įveikė Rumuniją 4:0, J.Anselmo įmušė įvartį.
Prisilaikydamas seno britų posakio „Niekada nekeisk laiminčios komandos sudėties“ Urugvajaus treneris A.Suppici žaisti pusfinalio vėl išleido J.Anselmo. Tas į Jugoslavijos vartus įmušė 2 įvarčius, žaidė nuostabiai, bet susidūręs su varžovų gynėju gavo sunkią traumą. Urugvajus užtikrintai laimėjo 6:1 ir įkopė į finalą, bet buvo aišku, kad „nesustabdomasis“ J.Anselmo finale nežais.
Finalinėms rungtynėms su Argentina treneris centro puolėjo pozicijoje vėl įrašė H.Castro pavardę. Nudžiugusiam dėl suteiktos galimybės Hectorui vakare teko patirti nemalonių minučių, kai į jo numerį viešbutyje, kuriame gyveno ir ruošėsi lemiamoms rungtynėms Urugvajaus komanda, paskambino nežinomasis.
Patikslinęs, ar jis kalba su „senjoru Castro“, skambinantis žmogus pasakė: „Senjore Castro, pasistenkite, kad rytoj Urugvajus nelaimėtų, ir Jūs praturtėsite 50 tūkstančių peso. Priešingu atveju Jūs galbūt nebesulauksite naujos aušros“.
Tokį skambutį galima būtų atmesti, kaip kvailą pokštą, bet ne tuo momentu ir ne tame žemyne. Verta prisiminti, kad tai buvo laikotarpis, kai svarbiausi žaidėjai aikštėje dažniausiai būdavo vartininkas ir centro puolėjas.
H.Castro visą naktį nemiegojo ir apsidžiaugė, kai ėmė švisti.
Liepos 30-osios, trečiadienio, rytą Montevidėjo uoste švartavosi dešimtys garlaivių, iš Buenos Airių atgabenusių dešimtis tūkstančių Argentinos sirgalių, kurie dar plaukdami skandavo „Argentina – taip, Urugvajus – ne“ ir „Pergalė arba mirtis“. Jie labai norėjo atsilošti už pralaimėjimą 1928 metų olimpiados finale.
Juos pasitiko uoste ne tik Urugvajaus policija, bet ir kariuomenė. Bijant incidentų, visi atvykėliai buvo apieškoti, iš jų atimta beveik du tūkstančiai pistoletų. Po to argentiniečiai, lydimi kareivių su šautuvais, lyg upė pajudėjo link stadiono, kuris buvo atidarytas nuo ankstyvo ryto. Ten jie, laukdami ilgiau nei tris valandas rungtynių pradžios, truputį apsnūdo, todėl rungtynių metu elgėsi ramiai ir didesnių rūpesčių policijai nekėlė.
Rungtynės turėjo prasidėti 14 valandą vietos laiku, bet prasidėjo ketvirčiu valandos vėliau, nes Urugvajaus ir Argentinos futbolininkai nesutarė, kokiu kamuoliu žais: kiekviena komanda norėjo žaisti savo šalyje pagamintu kamuoliu.
Rungtynėms teisėjauti paskirtas belgas Johnas Langenus nusprendė: pirmą kėlinį žaisite su argentinietiškuoju, o antrą – su urugvajietiškuoju kamuoliu. Problema buvo išspręsta.
Beje, J.Langenus buvo paskirtas teisėjauti finalui paskutiniu momentu. Kai organizatoriai nutarė jam tai pranešti, nerado jo viešbutyje. Pasirodo, belgas susikrovė daiktus ir išplaukė į Buenos Aires, kad sėstų į okeaninį laivą ir plauktų namo į Europą.
Belgui pasivyti ir grąžinti į Motevidėją buvo išsiųstas Urugvajaus karinių jūrų pajėgų greitaeigis kateris. Laimei, belgų teisėją pavyko Buenos Airėse greitai surasti, Su okeaninio laivo kapitonu buvo sutarta atidėti išplaukimą į Europą keliom valandom, kad J.Langenus spėtų į šį laivą po finalo.
12 minutę stadionas sugriaudėjo, kai Pablas Dorado įmušė pirmąjį urugvajiečių įvartį. Džiaugsmas buvo trumpas, nes argentiniečiai perėmė iniciatyvą ir išlygino (Carlosas Peucelle), o po to persvėrė rezultatą savo naudai (Guillermo Stabile). 2:1 po pirmo kėlinio Argentinos naudai. Argentiniečiai žaidė geriau. Niūri neviltis apėmė „Centenario“ areną.
Po pertraukos urugvajiečiai bandė išlyginti rezultattą, bet jų žaidimas buvo išsiderinęs. Laikas bėgo. H.Castro žaidė blyškiai, lyg nerasdamas savo vietos aikštėje. 57 minutę jis atsitraukė iš puolimo smaigalio į aikštės gilumą, kas buvo jam nebūdinga, gavo kamuolį ir J.Anselmo stiliumi stipriai ir tiksliai perdavė jį kairiajam pusiau krašto puolėjui (insaidui) Pedrui Cea, tas tiksliai kirto į vartus – 2:2.
Staiga H.Castro suprato, ko reikia pergalei tą dieną šitoje komandoje: jis turi žaisti ne taip, kaip įpratęs, o pasistengti rungtynieuti traumuotojo J.Anselmo stiliumi, atsitraukiant atgal į gilumą ir organizuojnt puolimą, ne tik jį užbaigiant.
Įvyko stebuklas: žiūrovai vėl išvydo aikštėje savo numylėtinį Anselmo, tik jo viena rankovė buvo tuščia. H.Castro puikiai žinojo savo draugo ir konkurento stilių. Urugvajaus žaidimas įgijo prasmę ir greitį.
Tvirtasis Argentinos gynėjas Luisas Monti keliskart bandė žiauriai nukirsti Hectorą, bet tą apėmė nežemiškas įkvėpimas, jis lyg pradėjo skraidyti.
68 minutę po derinio, kurį pradėjo H.Castro, kairysis kraštinis puolėjas (tada komandose būdavo 5 puolėjai) Santosas Iriarte įmušė trečią kamuolį į Argentinos vartus – 3:2.
Hectoras Castro puola vartus 1930 metų pasaulio čempionato finale. Šį kartą kamuolį sugriebė Argentinos vartininkas.
Laikas bėgo, artindamas Urugvajaus pergalę. Priešpaskutinę minutę H.Castro aukštai pašoko ir stipriu galvos smūgiu užbaigė reikalą – 4:2. Iš tribūnų sektoriaus, kur sėdėjo argentiniečiai, pasigirdo šūviai. Ar šaudė į H.Castro, ar tiesiog į orą, niekas nesužinojo ir niekada nesužinos.
