Jis Belgrado „Štark“ arenos konferencijų salę stebėjo iš nedidelio vertėjo kambarėlio ir žaidėjų bei trenerių komentarus salėje esantiems žurnalistams per ausinę perduodavo lietuviškai.
„Tai labai smagus darbas, reikalaujantis susikaupimo ir teikiantis savotiško adrenalino“, – Serbijoje kalbėdamas su lrytas.lt šyptelėjo K.Liaudinskas.
Finansų srityje dirbantis kaunietis Belgrade atsidūrė laimingų atsitiktinumų dėka. Nors netikėtai pasiūlytam darbui jį rekomendavo brolis, lemiamą reikšmę turėjo nepriekaištingos anglų kalbos žinios.
– Karoli, kaip atsidūrėte Belgrade? – K.Liaudinsko paklausė lrytas.lt.
– Viskas prasidėjo nuo mano brolio Justino, kuris dirba Eurolygos organizacijoje. Kadangi šįmet labai norėjau pamatyti finalo ketvertą ir jame žaidžiantį Kauno „Žalgirį“, brolio paklausiau, galbūt būtų įmanoma savanoriauti. Jis papasakojo, kad reikia pildyti specialią formą ar bandyti akredituotis.
Tačiau viskas baigėsi dar geriau – per brolį susipažinau su vertėjų ieškančiais finalinio ketverto organizatoriais. Pokalbio metu pavyko pademonstruoti, jog galiu gerai atlikti šį darbą ir gavau pasiūlymą.
Pagalvojau, kodėl gi ne? Nors šiuo metu nedirbu vertėju, turiu daug vertėjavimo patirties savo paties sferoje – ekonomikoje ir finansuose.
Tai didelė atsakomybė, juk visi kiti vertėjai finalo ketverte labiau patyrę būtent sporto renginiuose. Tačiau viskas ėjosi sklandžiai, tikrai labai daug sužinojau ir išmokau.
– Prieš priimdamas pasiūlymą pasvarstėte, ar užteks anglų kalbos įgūdžių?
– Kalbą moku tikrai gerai, jau 11 metų studijuoju ir dirbu užsienyje, pagal specialybę dirbau Europos centriniame banke. Esu vertėjavęs universitete, kur studijuoju doktorantūrą.
Šį pasiūlymą priėmiau rimtai, neatvykau čia vien tam, kad pabūti. Kiekvieną darbą visada reikia atlikti gerai.
– Kaip nors ruošėtės vertėjavimui?
– Taip, pasižiūrėjau visas praėjusių metų Eurolygos finalo ketverto konferencijas, daug kitų pokalbių, susipažinau su čia esančių žaidėjų ir trenerių kalbos manieromis. Klausiau jų ir tuo pačiu kalbėjau pats.
Visos kelionės į Belgradą metu ir čia atvykęs taip pat repetavau. Tokiam darbui reikia labai susikaupti, klausyti ir tuo pačiu tai kuo geriau perteikti.
– Spaudos konferencijose būna ir klausimų kitomis kalbomis – pavyzdžiui serbiškai ar ispaniškai. Kaip tada vyksta vertimo procesas?
– Kabinoje turime tokį mygtuką, kuris bet kurią kalbą perjungia į anglų. Sistema veikia taip, kad kitas žmogus, verčiantis iš tos kalbos, pradeda kalbėti tau į ausinę ir tu viską girdi angliškai.
– Ką darote, kai nesuprantate pasakytos frazės ar jos dalies?
– Tada paklausau tolesnio konteksto. Dažniausiai vis tiek turi idėją, ką vienas ar kitas žmogus galėjo pasakyti, tik ne visada esi šimtu procentų tikras. Jei dar truputį paklausai ir tavo spėjimas pasitvirtina, išverti tekstą ir vejiesi kalbantįjį.
Bet jei ir iš konteksto nepavyksta suprasti, apie ką eina kalba, tiesiog palieki tą sakinį ir judi toliau.
Kai čia atvykau, man patarė kalbėti „su srove“. Nes jei užstringi, bandai ką nors išmąstyti, tada tik dar labiau susierzini ir pradedi panikuoti. Tad reikia tiesiog varyti toliau.
– Kiek vertėjų iš viso dirbo finalo ketverte?
– Penki – iš lietuvių, turkų, serbų, ispanų ir rusų kalbų. Jie visi profesionalai, kai kuriems tai jau ne pirmasis finalo ketvertas. Yra ir buvusių keliose olimpiadose.
– Kolegos pasakojo kokių įdomių nutikimų?
– Jie daugiau pasidalino savo patirtimis. Pavyzdžiui apie momentą, kai kažko nesupranti ir mėgini išsisukti.
Tai labai gerai palyginama su ta situacija, kai ant sofos meti savo telefoną ir kol jis krenta, susimąstai – ar pataikysiu? Toks jausmas pasitaiko ir kai vertėjauji.
– Gaunate kokius nors savo darbo įvertinimus ar atsiliepimus?
– Būna, kad atrodo, gerai pavertėjauji ir eini žvejoti komplimentų, o staiga kas nors priėjęs pradeda pasakoti, kokioje vietoje kokią klaidą padarei.
O kartais atvirkščiai – jautiesi nieko gero nepadaręs, bet sulauki pagyrų. Tačiau dažniausiai sėdi būdelėje ir niekas tavęs nemato, mažai kam įdomu.
– Kokį įspūdį paliko finalo ketverto atmosfera?
– Tikrai didelį. Labai įdomu pamatyti, kaip iš vidaus veikia visa sistema. Pirmąją dieną Belgrade buvau apšalęs, kai atidarymo spaudos konferencijoje vaikštinėjo Željko Obradovičius ir kitos garsenybės. Buvo nedrąsu, bet paprašiau su juo nusifotografuoti ir jis mielai sutiko.
– Jei ateityje dar kartą būtumėte kviečiamas vertėjauti, sutiktumėte?
– Manau, kad taip. Tai labai smagus darbas, reikalaujantis susikaupimo. Būna ir savotiško adrenalino. Konferencija prasideda, o tu paspaudi mygtuką ir lauki, kas ką pasakys.
