Vasario 24-ają Los Andželas atidavė paskutinę pagarbą savo herojui. Buvo surengta įspūdinga, bet labai jautri atsisveikinimo ceremonija.
Kartu tai bus dar viena duoklė skaičiui 24, kuris lydėjo K.Bryantą aikštėje.
Sausio 26-ąją per sraigtasparnio katastrofą netoli Los Andželo žuvo 9 žmonės, tarp jų – K.Bryantas ir jo 13-metė dukra Gianna.
Jau karjerą baigęs 41-erių krepšininkas buvo žinomas net ir toli nuo krepšinio esantiems – baigęs 20 metų NBA karjerą „Los Angeles Lakers“ klube jis atsidavė kūrybai ir dalijo patarimus aukštumų siekiantiems jaunuoliams.
Apie K.Bryantą nuo 1996-ųjų, kai jis atvėrė NBA duris, parašyta milijonai straipsnių, sukurta begalė istorijų.
Pažinti ir suprasti K.Bryantą – taip pat sudėtinga, kaip ir aikštėje gintis prieš jį. Tai buvo maksimalistas, iš kitų reikalaujantis visiško atsidavimo, įgimtą pergalės troškimą turintis genijus, tobulumo siekiantis visur, kur pasirodo.
„Lietuvos rytas“ pateikia trijų K.Bryantą gerai pažinojusių garsių JAV žurnalistų istorijas, kurių eilutes užpildė skausmo pažadinti prisiminimai.
Adrianas Wojnarowski
Kai K.Bryantas norėdavo pakalbėti, jis parašydavo žinutę į telefoną ar elektroniniu paštu: „Kada tu atvyksti?“
Jis taip užsimindavo, kad metas užsisakyti lėktuvo bilietą. Vienas žmogus virsdavo naujienų virtine – faktiškai viskas, kuo pasidalydavo K.Bryantas, tapdavo istorija. Atrodė, kad jis niekada nepavargsta nuo viso šurmulio aplink jį. Atvirkščiai – tai jį įkvėpė.
Daugelyje tokių interviu K.Bryantas turėdavo tikslą pasiųsti žinutę klubo vadovybei ar treneriams, komandos draugams ar varžovams. Kartais – visiems jiems. Vienu prisėdimu.
2010 metais man nežinant K.Bryanto taikiniu tapo Michaelas Jordanas. Tada „Los Angeles Lakers“ NBA triumfavo antrą sezoną iš eilės, o K.Bryantas per vieną titulą priartėjo iki M.Jordano šešių čempionų žiedų skaičiaus.
M.Jordanas kažką pasakė sudarydamas įspūdį, kad tai skirta K.Bryantui, – paliko jį už savo sudaryto geriausių žaidėjų sąrašo ribų.
Kai paklausiau apie M.Jordaną, K.Bryantas atsakymą pradėjo nuo istorijos apie Michaelą Jacksoną. Krepšininkas sakė, kad popmuzikos ikona skambindavo jam. M.Jacksonas pasakodavo K.Bryantui, kad turi nuojautą, jog šis jaučia didelį sunkumą, kad yra kitoks, ir jiems reikėtų susitikti pakalbėti.
K.Bryantas iki šio momento su niekuo apie tai nekalbėjo. Pamenu, kaip mano akys šokinėjo nuo K.Bryanto iki diktofono – iš baimės, kad šis suges ir neįrašys pokalbio.
Mineapolio viešbučio ketvirtojo aukšto restorane K.Bryantas išsiliejo apie popmuzikos karalių ir save. Visada prisiminsiu jo striukę – purpurinės ir aukso spalvų, su penkiais Larry O’Brieno trofėjų paveikslėliais, prisiūtais ant nugaros ir rankovių.
Kobe atrodė tarsi universiteto sportininkas, penktadienio vakarą picerijoje dėvintis savo mokyklos emblemas.
K.Bryantas tada buvo 32-ejų: „Mes visuomet kalbėdavome apie tai, kaip jis ruošdavosi kurti muziką, koncertams. Jis man atskleisdavo, kaip visa tai darė: kaip kūrė albumus „Thriller“, „Bad“. Visas detales. Man tokio patvirtinimo ir reikėjo, kad žinočiau, jog privalau susitelkti į amatą ir niekada nesiblaškyčiau. Tai, ką jis padarė ir kaip tai padarė, buvo pamišėliška. Jis man padėjo pakilti į lygį, leidusį kartu su Shaqu laimėti tris titulus. Viskas dėl mano pasirengimo, studijavimo. Visa tai tik stiprėjo.
Štai toks mano mąstymas – jis nėra sportiškas. Jis nėra iš M.Jordano, kitų sportininkų. Jis – iš M.Jacksono.“
Įdomiausia, kad M.Jordanas buvo K.Bryantui viskas. Jis taip norėjo MJ palaiminimo, kaip ištisa krepšininkų karta jo paties. Bet M.Jordanas niekada nebuvo artimas su K.Bryantu, o K.Bryantas – su LeBronu Jamesu. Taip tiesiog būna su didžiausiomis žvaigždėmis. Konkurencija yra kruvina – ir visai nesvarbu, ar jie varžėsi realiuoju laiku ar istoriniame kontekste.
To sekmadienio (sausio 26-osios. – Red.) popietę vairavau ir kalbėjau su vienu vadovų apie artėjančią mainų laikotarpio pabaigą. Staiga jam pasakiau, kad paskambinsiu vėliau.
Mano telefonas jau šokinėjo nuo žinučių atakos. Sustojau šalikelėje. Norėjau suprasti, kas čia įvyko. Tai buvo žinia apie rytinį sraigtasparnio skrydį į krepšinio rungtynes su Kobe dukra Gianna.
„Lakers“ prezidentas ir generalinis direktorius Robas Pelinka visai neseniai buvo mane užpylęs istorijomis apie K.Bryanto aistrą treniruojant Gigi komandą.
Kai patikrinau šią žinią, dalis manęs vis dar tikėjosi, kad Kobe susisieks ir pasakys: „Ei žmogau, susimovei! Aš čia.“
Katastrofoje žuvo devyni žmonės. Smūgis šeimoms, draugams ir mylimiesiems neišmatuojamas.
Dabar suvokiu, kad viena geriausių mano darbo dalių buvo tos netikėtos žinutės ar elektroniniai laiškai. Ir svarstymai: „Kada tu vėl išlįsi pakalbėti?“
K.Bryantas ilgą laiką buvo daugybės žmonių gyvenimo dalis. Sunkiausia dėl to, kad jis buvo tapęs savo mažųjų mergaičių gyvenimo centru. Dabar viskas dingo.
Visada maniau, kad Gigi ir trys jos sesės nuėjo ilgą kelią, kad suteiktų savo tėvui aiškesnį tikslą. Ar jos jį pakeitė? Nežinau. Tikiu, kad jos jį padarė geresniu vyru, kaip daugelis vaikų – savo tėčius.
Visi kiti išgyvensime nesulaukdami daugiau žinių iš K.Bryanto. Bet jo žmona ir tos jaunos mergaitės... Tai tokia tuštuma ir praradimas, kad jokia istorija, joks 81 taško vakaras ir joks čempionų žiedas neužpildys.
Po 20 sezonų „Lakers“ klube šie metai K.Bryantui buvo geriausi. Tai buvo geriausias jo pasirodymas. Tėvas ir dukra šalia aikštės Brukline. Jie kalbasi apie krepšinį, šypsosi, priartėja vienas prie kito. Tai vaizdas amžiams.
Billas Plaschke
K.Bryanto nebėra. Keikiu dangų, lieju ašaras ant klaviatūros ir man nesvarbu, ar kas nors tai žino. Jo nebėra ir tai – sunkiausiai kada nors parašyti žodžiai laikraštyje.
Aš vis dar negaliu patikėti, kad juos rašau. Aš vis dar verkiu, tad verkite ir jūs. Nesigėdykite, verkite kartu. Raudokite ir šaukite gatvėse – užpildykite staiga atsiradusią Los Andželo tuštumą savo skausmu.
Kobe buvo visų mūsų vaikystės herojus. Jis buvo mūsų ikona. 20 metų mūsų kambarių sienas puošė plakatai su jo atvaizdu, jį matėte per televizorių, aptardavote per pietų pertraukas mokykloje, vandens aparato darbe ir galiausiai – važiuojant Figerojos gatve, kai džiaugdavotės, mėgavotės jo šlove.
Jūs matėte, kaip jis augo. O Los Andželas augo kartu su juo.
Geriausiomis savo akimirkomis – kai sutardavote dėl geresnio atlygio, išlaikydavote testą ar paprasčiausiai išgyvendavote kamščius gatvėse, jausdavotės lyg Kobe. Jūs buvote Kobe. Ir kai galiausiai jis pasitraukė į filmus ir knygas, pradėjo treniruoti dukros Giannos komandą, jis tapo mumis.
Kobe ne tik dominavo mano profesionaliame gyvenime. Jis jį užvaldė.
K.Bryantas atvyko į Los Andželą du mėnesius iki man pradedant rašyti į savo skiltį. Juokaudavome, kad savo kelionę pradėjome kartu. Bet jis visuomet paplekšnodavo ranka per petį ir papurtydavo galvą – juk jis visada ėjo savo keliu.
Jis buvo vienintelis „Lakers“ krepšininkas, neturintis savo palydos, tad daugybę vakarų po rungtynių žingsniuodavome jo automobilio link ir šnekučiuodavomės.
Išskyrus tada, kai jis ant manęs pykdavo dėl, jo nuomone, nepelnytos kritikos. Tokiais momentais jis nekalbėdavo savaitėmis, nes tai buvo retas kovotojas, kuris niekada nenuleisdavo rankų.
Aš rašiau apie jo pirmąsias rungtynes. Rašiau ir apie paskutines. Rašiau apie viską, kas vyko tarp jų, – titulus, kaltinimus išprievartavimu, reikalavimus iškeisti ar pakviesti žaidėjus. Ir vėl titulus, o galiausiai – apie paskutines karjeros rungtynes su „Utah Jazz“ ir pelnytus 60 taškų.
Tą vakarą visa gerkle šaukiau iš žurnalistų ložės. Šaukiu ir dabar, vis dar drebėdamas ir vis dar netikėdamas. K.Bryanto nebėra.
Mes kalbėjomės vos prieš savaitę. Aš kaip tik parašiau jam elektroninį laišką – prašiau pasikalbėti apie tai, kad LeBronas Jamesas aplenkė jį visų laikų rezultatyviausių NBA žaidėjų sąraše.
Jis atrašė iškart. Visada taip atrašydavo. Kobe surado laiko pakalbėti telefonu, nes visada sakydavo: „Tu su manimi išgyvenai viską.“
Ir per tą 20 minučių pokalbį jis man parodė tokią savo pusę, kurios dar nebuvau matęs. Įtampa buvo dingusi, rankos plačiai ištiestos. Jis visiškai priėmė L.Jamesą ir prašė „Lakers“ gerbėjų nurimti.
Kobe pasakė, kad didingi laimėjimai nieko verti, jeigu neturi su kuo jais pasidalinti. Po penkių minučių jo žinutė buvo visiškai aiški: plieninių akių Juodoji Mamba tikslingai virto išmintingu, palaikančiu ir dėkingu bendruomenei, kuri jam parodė šitiek kantrybės ir meilės, lyderiu.
„Tiesiog beprotiška matyti ir augti kartu su šiuo miestu. Jaučiu didelį dėkingumą. Niekada negalėčiau atsilyginti Los Andželui už tai, ką jis man davė“, – padėdamas ragelį pasakė K.Bryantas.
O dabar jo nebėra. K.Bryanto nebėra. Nėra. Aš pasakysiu tai 81 kartą, tačiau ir toliau tai skambės neįtikėtinai.
K.Bryanto nebėra, o kartu – ir dalelės mūsų.
Jackie MacMullan
2007-ųjų popietę Padėkos dienos proga lankėme giminaičius Keip Kode. Aš stengiausi savo rankose išlaikyti velniškai karštą obuolių pyragą, kai pyptelėjo mano telefonas, leidęs suprasti, kad gavau žinutę.
Ji buvo iš K.Bryanto: „Labas Jackie, linkiu tau ir tavo šeimai labai laimingos Padėkos dienos.“
Tai buvo labai netikėta, nes mes su Kobe nebuvome iš tų, kurie nuolat susirašinėtų. Daug metų dėl įvairių profesinių priežasčių susisiekdavome elektroniniu paštu, tačiau retai.
K.Bryantas tada buvo išniręs iš seksualinės prievartos skandalo – ir piktas, ir apatiškas. Rodydavosi tik su juoda kepure ir „Black Mamba“ apsiaustu. Bet laikas bėgo ir jis pradėjo taisyti santykius krepšinio bendruomenėje.
Jaučiau, kad Padėkos dienos žinutė reikalavo atsakymo, tačiau buvo viena problema. 2007-aisiais žinučių rašymas man buvo naujiena ir aš nebuvau prie to pratusi.
Mano 15-metė krepšinį dievinanti duktė Aly su didžiausiu džiaugsmu pasisiūlė padėti man parašyti atsakymą. Nepamenu, ką ji tada parašė, tačiau į žinutę įtraukė tarp jaunimo madingo žargono, kuris tokių senučiukių kaip aš dar nebuvo pasiekęs. „You“ (Tu. – Red.) tapo „U“ (angliškai ši raidė tariasi taip pat, kaip žodis „Tu“ ir žargonu turi tokią pat reikšmę. – Red.).
Tai privertė Kobe parašyti dar kartą: „Ei, tai parašei ne tu!“ – „Tu teisus, – prisipažinau. – Už mane atrašė dukra.“ – „Taip ir maniau“, – triumfuodamas sureagavo jis.
Natūralu, kad pro K.Bryantą nepraslysdavo niekas. Jis buvo labai įžvalgus ir nuovokus tokiems dalykams. Jis buvo protingiausias profesionalus sportininkas, su kokiu tik esu susidūrusi. Smalsus ir reiklus, gudrus ir konkurencingas, nepailstantis ir neišmatuojamai sudėtingas.
Sekmadienio popietę mes ir Aly mėgavomės puikia diena slidinėjimui, kai nepažįstamasis mus atpažino ir priėjo. Jo veide buvo pernelyg gerai pažįstamas žvilgsnis. Siaubingos naujienos keliauja žaibo greičiu net jeigu ir neturi mobiliojo telefono.
Kobe. Nebėra. Siaubingiausia ir baisiausia katastrofa, kuri nusinešė gyvybes, tarp kurių – graži ir jau daug pasiekusi dukra Gianna.
Šokas staigiai sudrebino visą NBA, Holivudą ir pasaulį. Tiems, kurie jie jį puikiai pažinojo, tai tiesiog buvo nesuvokiama.
K.Bryantas buvo neribotų galimybių žmogus. Žmogus, kurio trofėjų lentynoje buvo ir Naudingiausio žaidėjų apdovanojimai, ir Oskaras, ir tarp pardavimų lyderių atsidūrusi knyga.
Kai išgirdau žinią, iškart pagalvojau apie Michaelą Jordaną, kurį K.Bryantas man keletą kartų minėjo kaip krepšininką, kuris jį įkvepia. Žinoma, K.Bryantas arčiausiai iš visų priartėjo prie MJ talento.
Vėliau žinute susisiekiau su pačiu M.Jordanu. Žinojau, kad ši žinia bus slegianti ir itin asmeniška.
„Jaučiuosi sugniuždytas. Per daug emocijų, kad atsakyčiau. Nerandu žodžių, kad rašyčiau sakinius“, – atrašė M.Jordanas.
„Aš pradėjau verkti. Tiek ir tedariau“, – sakė Charlesas Barkley.
Ch.Barkley tą rytą nuėjo žiūrėti filmo „The Gentlemen“ („Džentelmenas“). Jis paliko savo telefoną namuose. Vos išėjęs iš kino teatro pajuto, kad įvyko kažkas siaubingo. „Aš tiesiog pajutau milžinišką liūdesį“, – sakė jis.
K.Bryantas net ir baigęs karjerą išlaikė aukščiausią lygį – aptarė dabartinius NBA krepšininkus ESPN+laidoje „Detalės“, pasirodydavo „Lakers“ rungtynėse. Dažniausiai su dukra.
Ch.Barkley sakė, jog nors buvo matomas, K.Bryantas dėjo pastangas, kad išlaikytų tam tikrą atstumą. Turbūt buvo taip nusprendęs.
K.Bryantas niekada nebuvo patenkintas tik pergale – nuo tada, kai buvo 8-erių ir varžėsi su trejais metais vyresniais berniukais jis siekė visiško dominavimo.
Jis į žaidimą puldavo be baimės. Į tai žiūrima su didele pagarba, bet kartais tai keldavo nemalonumų kolegoms.
Kaip ir jo dievukas M.Jordanas, kadaise privertęs pravirkti tuometį komandos draugą Steve’ą Kerrą, K.Bryantas kartą per treniruotę alkūne trenkė Sašai Vujačičiui. Šis apsiverkė.
„Aš niekada negalėjau suprasti, kodėl pergalė nėra didžiausias visų troškimas. Tai ką tada čia iš viso veiki?“ – pasakė man K.Bryantas.
Mano paskutinė žinutė K.Bryantui buvo išsiųsta prieš keletą savaičių. Rašiau istoriją apie legendinį derinį, kurį Philas Jacksonas kurį laiką naudojo būtent K.Bryantui, kai dirbo su „Lakers“.
Paklausiau, ar jis galėtų man papasakoti keletą istorijų, kaip visa tai veikdavo.
„Dabar negaliu, – atrašė jis. – Visą laiką užėmusios mano mergaitės. Brūkštelėk man po kelių savaičių.“
O jeigu tik galėčiau.
Parengė Martynas Suslavičius
