Tarp Rūtos Meilutytės, Domanto Sabonio, Ado Juškevičiaus, Andriaus Gudžiaus ar Ramūno Navardausko visiškai jaunų ir jau sporto asais tapusių fotoportretų Airinė studijavo ir savąją nuotrauką, padarytą 2009 metais per Europos jaunimo žaidynes Suomijos Tamperėje.
„Tuomet dar ir daugiakovėje save bandžiau, tad kūnas visiškai kitoks buvo“, – lygindama dešimtmečio skirtumo nuotraukas smagiai kalbėjo šeštadienį 27-ąjį gimtadienį šventusi lengvaatletė.
Tačiau vos tik prakalbus apie startus ir galimą sportininkės pasirodymą rudenį Katare vyksiančiame pasaulio lengvosios atletikos čempionate, A.Palšytė surimtėjo.
„Atsistatymas po gautos traumos vyksta. Visas reabilitacijos procesas yra sudėliotas su specialistais, bet, kaip sakoma, fiziologijos nepaskubinsi. Koja gyja taip, kaip gyja ir kada sugrįšiu į sportą – negaliu pasakyti“, – žodžius atsargiai rinkosi tituluota šuolininkė į aukštį.
Birželio pradžioje A.Palšytė per Lietuvos lengvosios atletikos federacijos taurės varžybas Utenoje privertė publiką nuščiūti.
Bandydama peršokti Tokijo olimpinį normatyvą – 196 cm aukštį, sportininkė sektoriuje paslydo ir patyrė kojos traumą.
Nors manyta, kad ji nebus labai rimta, tačiau po medicininių tyrimų paaiškėjo, jog šuolininkė bus priversta praleisti ne vieną mėnesį be sporto. Pati A.Palšytė neatmeta, kad reabilitacija gali vykti net ir iki kitų metų.
– Planetos čempionatas Dohoje prasidės rugsėjo 27 dieną. Galima tikėtis, kad startuosite varžybose?, – lrytas.lt paklausė A.Palšytės.
– Žinote, turiu bilietus skirsti į Dohą ir dalyvauti pasaulio čempionate, tačiau vargu ar galima iš manęs ten tikėtis kažkokių gerų rezultatų, turėti lūkesčių.
Pirmiausia galvoju tik apie savo sveikatą ir kol nebūsiu užtikrinta, kad jaučiuosi labai gerai, jokiose varžybose apskritai nedalyvausiu.
– Kas turėtų spręsti dėl jūsų galimybių startuoti vienose ar kitose varžybose?
– Dabar nieko negaliu apie tai pasakyti. Šnekėjomės su trenere, kad reikalui esant mes aukosime visą sezoną.
Jei reabilitacijai reikės praleisti ir planetos čempionatą, iš to nedarysime didelės problemos ar burbulo ir jį tiesiog ramiai paaukosime.
Šiuo atveju galvoju jau ne apie pasaulio pirmenybes, o apie olimpiadą – Tokijas man yra kur kas svarbiau.
Kol kas yra tokios mano mintys ir tikrai nesirengiu bėgti prieš traukinį – trauma tikrai yra kur kas rimtesnė nei aš maniau pradžioje.
– Ką turėsite nuveikti, kad prasimuštumėte į 2020 metų Tokijo žaidynes?
– Kvalifikacija į olimpiadą prasidėjo šią vasarą ir normatyvas jau yra fiksuojamas oficialioje atrankos statistikoje. Kai birželį pirmose savo varžybose siekiau įveikti 196 cm aukštį, tai padariusi jau turėčiau kelialapį į žaidynes. Tačiau gavau traumą.
Bet žinau, jog sugrįžus į sektorių sveikai šis normatyvas tikrai nėra iš neįkandamų. Kai tik išsigydysiu, tas rezultatas bus pasiektas.
– Tuomet bandysite kitų metų žiemą siekti olimpinio kvalifikacinio rezultato pasaulio uždarų patalpų čempionate?
– Yra visokių pamąstymų dėl kojos „remonto“, tad jokių spekuliacijų šiuo klausimu nebus – teks kantriai laukti, kada būsiu sveika.
Jau šio mėnesio pabaigoje iš Vokietijos atskris garsus sporto daktaras Homayunas Gharavi, kuris padėjo man savo laiku atsikratyti ir nugaros skausmų.
Jis atvažiuos pas mane į treniruočių-reabilitacinę stovyklą Palangoje, kur išgirsiu kažkokių pamąstymų ir siūlymų.
– Ar nebijote, kad ši trauma yra savotiška riba, po kurios seka pasitraukimas iš didžiojo sporto?
– Ne, to tikrai nebijau. Turiu mažiausiai du pavyzdžius, kur labai garsūs šuolininkai į aukštį turėjo labai rimtų kojų traumų – ir lūžiai, ir nutrūkę raumenys. Bet dabar jie ir vėl šokinėja sektoriuje.
Nemanau, kad traumos stabdo karjerą, nes tai iš esmės yra neatsiejama sportininko gyvenimo dalis. Tai labiau atsiremia į žmogaus charakterį ir asmenines ambicijas.
Aš turiu begalę ambicijų: turi Europos titulus, tačiau galvoju apie olimpinius medalius ir kol to nepasieksiu, tol nesustosiu. Nes gailėtis savęs nežadu – anksčiau ar vėliau aš savo pasieksiu.
