„Aš jau čia“, – kibti į darbus paragino energingai nusiteikęs ir fotosesijai pasiruošęs pašnekovas.
Priverstas išgerti jau trečią puodelį kavos Paulius turėjo pasiaiškinti, kodėl mudviejų pašnekesiui ir keliems šypsniams priešais fotoaparatą laiko skirti galėjo tik ryte. Veterinaro diena prasideda 4 valandą ryto. Vyras skuba į sporto salę, o grįžęs namo kartu su žmona suruošia vaikus į mokyklą, rašoma žurnale „Stilius“.
Tad metas, kai dauguma tik verčiasi iš lovų, jam tarsi vidurdienis.
Keturiose darbo vietose dirbančiam veterinarui nėra laiko net pasvajoti. Sulaukęs klausimo apie dabartinius troškimus jis nepuola atvirauti apie karjeros lūkesčius ar materialinius įgeidžius.
Vyras sako, kad viskas, ko jam trūksta iki visiškos laimės, – kelios papildomos valandos paroje.
Du vaikus – Giedrių (8 m.) ir Emilį (6 m.) – su žmona Kristina (31 m.) auginantis Paulius vadovauja trims veterinarijos klinikoms: dvi iš jų Kaune, viena – Jurbarke. Nepaisydamas darbų gausos Paulius ryžosi dar vienai avantiūrai – nuo praėjusių metų rudens yra įsidarbinęs veterinaru „TV pagalboje“ ir tapo dažnai matomu veidu televizijoje.
Visai nenuostabu, kad fotografo paprašytas labiau atsipalaiduoti ir prisiminti ką nors nuotaikingo veterinaras užsiminė apie planuojamas atostogas Turkijoje.
„Netrukus turėjome išskristi, bet vaikai susirgo vėjaraupiais. Likimo ironija, ar ne?“ – ne tik išspausdamas šypseną, bet ir nusijuokdamas klustelėjo Paulius.
– Akivaizdu, kad atostogauti tenka retai? – pasitikslinu.
– Anksčiau keliaudavome mažiau, o dabar stengiamės išvykti kuo dažniau. Neseniai lankėmės Danijoje, vaikus nuvežėme į legolendą. Klientai, bičiuliai skambino, klausinėjo, kada grįšiu iš atostogų. Bet juk tos mūsų atostogos truko vos tris dienas. Per tą laiką nuriedėjome daug kilometrų, susipažinome su Danijos kultūra.
Trumpoms kelionėms nereikia daug laiko. Įsigyji bilietus, išsinuomoji automobilį, viską apvažiuoji ir pamatai užtektinai.
Kelionių „viskas įskaičiuota“ iš viso nemėgstu. Man patinka turėti veiklos – judėti, keliauti, domėtis. Į Turkiją mes vis tiek išskrisime, juk yra galimybė atidėti kelionę kelioms savaitėms. Tačiau čia vykstame tik dėl vaikų. Kartais tiesiog reikia bent savaitei prisėsti, atsiriboti nuo darbų.
– Jūsų antroji pusė tokia pat veikli?
– Taip, ji taip pat anksti keliasi. Kristina dirba valstybinį darbą, ji – genetikos dėstytoja. Neretai jai tenka keltis kartu su manimi, apie pusę penktos. Aš einu į sporto salę, o ji sėda prie kompiuterio.
– Darbui skiriate daug dėmesio. O kaip buitis?
– Sunkiai. Tikrai yra geresnių vyrų, kurie ūkyje padeda labiau. Manau, kad namie būnu per mažai. Tačiau bandau bent jau savaitgaliais nedirbti. Dabar yra tas metas, kai iš gyvenimo noriu pasiimti viską. Tikiuosi, kad ateityje viskas šiek tiek nusistovės.
– Jeigu atsirastų tos kelios jūsų pageidaujamos valandos paroje, kaip jas panaudotumėte?
– Kitaip susidėliočiau dienotvarkę. Norėčiau daugiau laiko praleisti su vaikais. Dažniau išvažiuočiau pasivažinėti motociklu, tinkamai panaudočiau turimą nardymo įrangą.
– Turite motociklą?
– Turiu, bet kaip tik dabar planuoju įsigyti naują, nes jis stovėdamas garaže spėjo pasenti.
– Motociklas būtinai turi būti naujas ir galingas?
– Taip, mėgstu lenktyninius.
– Gal yra tekę užsiimti motociklų sportu?
– Ne, tam irgi reikėtų laiko. Tiesiog išvažiuoju pasivažinėti į miestą. Neimu telefono, niekas neskambina, ramu.
– Bet greičio neviršijate?
– Ne. Visada vadovaujuosi protu. Esu nemažai pakeliavęs po svečias šalis. Ne kartą teko matyti, kaip kostiumuoti žmonės į darbus važiuoja motociklais.
– Jums yra tekę tai išmėginti?
– Žinoma. Kažkurį vasaros sekmadienį prireikė išvykti į darbą. Nors vilkėjau kostiumą, rinkdamasis tarp automobilio ir motociklo nusprendžiau, kad verta pasinaudoti geru oru. Aišku, žmonės į mane žiūrėjo įdomiai – ant kostiumo užsidėjau visas reikiamas apsaugas.
Nežinau, ką manė klientai, išvydę motociklu atlekiantį daktarą, bet, laimė, jie vis dar lankosi mūsų klinikoje.
– Juk sakėte, kad savaitgaliais darbo vengiate. Iš kur tokia meilė gyvūnams?
– Nepasakyčiau, kad ta meilė yra beprotiška. Meilė yra sąlyginis dalykas. Čia greičiau užuojauta, gailestis. Tarkim, būna, atvažiuoji į kaimą ir matai, kad žmonės neturi pinigų, o gyvūnas serga. Tokių atvejų tikrai daug. Tad būti naudingam tikrai malonu. Darbe man patinka ne kastracija, sterilizacija, o gyvūnų sveikatai naudingos operacijos.
– O namuose turite augintinių?
– Turiu du katinus: vienas – sfinksas, o kitas – labai plaukuotas. Visiškas kontrastas. Daug metų auginau šunį, tačiau kraustantis jį teko palikti pas tėvus. Aišku, atvažiuoju pas tėvus, paglostau, pažaidžiu. Bet mama su tėčiu labiau prie jo pripratę, tad atimti negalėčiau.
Tiesą sakant, dabar ir ieškau šuns. Vaikas labai prašo. Klausia, ar Kalėdų Senelis galėtų padovanoti šunį. Žinoma, gali! Aš pats noriu didelio šuns. Tačiau kadangi darbe tenka susidurti su daugybe šunų veislių, išsirinkti be galo sunku. Norisi sveiko, didelio, visiems draugiško ir ne tokio įkyraus. Pageidavimai didoki, tad nenuostabu, kad šuns ieškau jau trečius metus. Bet dabar esu užsibrėžęs tikslą, kad iki Kalėdų namuose jis tikrai atsiras.
– Ir namuose, ir darbuose – visur esate apsuptas gyvūnų. Ar dėl susižavėjimo gyvūnijos pasauliu ir nusprendėte imtis veterinarijos studijų?
– Apie šią specialybę svajojau nuo mažens. Neretai ieškodami tinkamo universiteto studijoms moksleiviai užpildo visą stojamųjų lapą. Mano tikslas buvo vienas – veterinarija. Aš net negalvojau, kad galėčiau neįstoti. Dabar gal populiaresnės ir pelningesnės kitos specialybės. Tačiau jeigu vėl reikėtų rinktis, tikrai nieko nekeisčiau.
Kiti sako: „Daug sugebi, atlieki daug operacijų, kodėl neemigruoji, pavyzdžiui, į Angliją?“ Neva svetur – dešimčia kartų didesni pinigai. Vis tiek ne. Esu lietuvis, tad liksiu, kapanosiuosi čia. Noriu viską susikurti Lietuvoje. Nors jau daug ką esu susikūręs, noriu visa tai auginti čia, o ne kur nors kitur.
– Kas jus taip motyvuoja dirbti būtent Lietuvoje?
– Aš tiesiog noriu padėti. Mane labai stebina kai kurių veterinarų abejingumas. Kartais matydami, kad gyvūno organizme – kelių kilogramų auglys, ima ir išrašo antibiotikų. Po dešimties dienų kurso augintinio savininkas skambina ir prašo tolesnių nurodymų. Tuomet jau negali nieko pasiūlyti, tik užmigdyti. Taip, užmigdyti lengviausia. Tačiau jeigu bandai, dažniausiai pavyksta.
Turėjau ne vieną tokį pavyzdį, kurie ir tapo mano varikliu. Visada viską darau iki galo. Namų ūkio darbuose gal to ir nepavyksta, bet darbe – visada. Jeigu matau bent menką galimybę gyvūnui padėti, stengiuosi kaip įmanydamas. Kai matai linksmą, ėdantį, lakstantį šunį ir žinai, kad prieš kelerius metus jis galėjo būti užmigdytas, tokie atvejai įkvepia.
– Jūs turite rimtą, akivaizdu, jums džiaugsmo sukeliančią specialybę. Kam jums prireikė pramogų verslo?
– Labai mėgstu naujoves. Kad ir kas ką siūlytų, dažniausiai sutinku, tad nusprendžiau priimti ir šį iššūkį. Ir man labai patiko. Gyvenime visada esu keliais žingsniais priekyje. Stengiuosi išvengti rutinos. Jeigu viskas nusistovi, ieškau toliau. Darbe per susirinkimus irgi visada kartoju, kad niekada negalima sustoti, visada reikia judėti pirmyn, nes jeigu sustosi, pradėsi eiti atgal.
– Tačiau ne kasdien ir ne kiekvienam pasitaiko galimybė tapti televizijos veidu. Kaip prasidėjo jūsų karjera televizijoje?
– Sulaukiau Arno („TV pagalbos“ žurnalisto. – Aut.) skambučio. Nustebau, bet susigaudęs, kas skambina, sutikau pasimatyti.
Susitikome, jis papasakojo, kad laida ieško veterinaro. Atranka buvo vykdoma visoje Lietuvoje. Paskui viskas kuriam laikui nutilo. Vasarą, praėjus 5 mėnesiams, man paskambino ir pranešė, kad buvau atrinktas. Pasirodo, visą tą laiką vyko atranka.
– Kokios naudos gaunate filmuodamasis?
– Na, tikrai nesivaikau mados išgarsėti. Man buvo įdomu iš arti pamatyti televiziją. Net nebuvo minties atsisakyti ir nedalyvauti.
– Kaip šeima reagavo į jūsų sprendimą filmuotis laidoje?
– Jiems tai buvo maloni staigmena. Aišku, ant rankų nenešiojo. Aš daug gyvenime iki tol esu keitęs. Veterinariją baigiau prieš aštuonerius metus. Tuomet dar neturėjau nė vienos klinikos.
Tačiau viskas vystėsi tokiu greičiu, kad po kelerių metų turėjau dvi, o dar po vienų – tris klinikas. Visada stengiuosi judėti į priekį. Žmona irgi palaikė, sakė: „Eik, žiūrėsim, kaip bus.“
– Kaip žmona reaguoja į tai, kad dabar sulaukiate nemažai moterų dėmesio, pagyrų?
– Ramiai. Nemanau, kad jai tai kliūva. Ir pats tuo labai neapsikraunu. Aišku, dabar gal šiek tiek atidžiau reikia kreipti dėmesį į savo elgseną viešosiose vietose. Tačiau aš niekada ir nesielgdavau provokuojamai. Nei aš dažnai alkoholį vartoju, nei rūkalius esu, tad per daug susivaržyti nereikia.
