Protu pasikliauti – saugu ir vertinga, tačiau klausydamiesi širdies niekuomet negalime žinoti, į kokias palaimingas avantiūras mums gali tekti leistis.
Taip nutiko ir Viktorijai – paskui mylimąjį moteris išvyko į Prancūziją, ten pradėjo krimsti medicinos mokslus, o vėliau, taip pat meniškos prigimties draugo pastūmėta, nutarė studijuoti madą. Šiandien Viktorija yra aukštosios menų mokyklos „École de Condé“ absolventė, turinti ir Italijoje įgytą aukštosios mados magistrą. Kaip sako ji pati: „Kurti galių viską, tai priklauso nuo įkvėpimo“.
– Racionaliąją mediciną iškeitėte į nutrūktgalviškas mados studijas. Kaip į tai reagavo artimieji, šeima?
– Nuo kokių devynerių metų norėjau būti mados dizainere ir piešdavau savo kolekcijas popierinėms lėlėms. Ketinau stoti į dailės gimnaziją, bet pradinės mokyklos pedagogai labai atkalbinėjo. Jie teigė, kad pagrindiniai dalykai ten dėstomi labai silpnai, todėl nieko kito kaip piešti nemokėčiau. Manau, jie labai klydo. Metams bėgant pastebėjau, jog niekas rimtai į menininko kelią nežiūri. Todėl pasirinkau „tikrą profesiją“ – mediciną.
Pradėjus mokytis universitete, jaučiausi labai nelaiminga kaldama į galvą informaciją, kuri manęs nė kiek nejaudino. Mano draugas matydamas šią situaciją paragino sugrįžti prie savo aistros. Tikriausiai, artimieji anksčiau už mane suprato, jog be kūrybos aš nebūčiau laiminga, jaučiau didelį jų palaikymą.
– Bakalauro studijas baigėte Prancūzijoje, tačiau po jų išvykote į Italiją. Kaip tai nutiko?
– Sėkmingai pabaigusi mokslus (kas man netikėta, nes vyko didžiulė atranka ir baigiamuosius egzaminus išlaikė tik 60 procentų studentų), norėjau giliau pažinti aukštąją madą, nes būtent ji mane užburia. Vienintelis aukštosios mados magistras Europoje ir, galbūt, pasaulyje yra dėstomas „Accademia di Costume e di Moda“ Romoje, taigi, Italija buvo aiškus pasirinkimas.
– Kaip manote, ar Lietuvoje yra galimybių įgyti tokio pobūdžio išsilavinimą?
– Aukštosios mados – ne. Mados – taip. Neturiu jokios nuomonės apie mados studijas Lietuvoje, nes neteko čia to mokytis. Žvelgiant iš šalies, matau tik vieną, ko galėtų trūkti studentams: Lietuvoje nėra didžių mados namų, todėl aplankyti turtingus drabužių archyvus, ar tiesiogiai pažinti, kaip veikia mados milžinai studentai neturi galimybės.
– Su kokiais sunkumais susidūrėte studijuodama užsienyje?
– Pradėkime nuo to, jog reikėjo išmokti kalbą. Pirmuosius metus Prancūzijoje tik ją ir mokiausi, nes be B2 lygio prancūzų kalbos diplomo niekur studijuoti negalėjau. Antra, kultūriniai skirtumai. Nors visi esame europiečiai, mūsų vertybės, papročiai, skoniai, mentalitetas labai skiriasi. Kai esi emigrantas, turi atverti savo protą ir būti tolerantišku. Reikia suprasti ir perprasti vietinę kultūrą. Tai yra didelis darbas.
Įsivaizduokite, jau apšilusi kojas Prancūzijoje išvažiavau į Italiją, kur viską turėjau pradėti nuo nulio. Ačiū Dievui, kad šios dvi kalbos yra panašios.
Trečiasis sunkumas – emocinis. Šeima ir brangiausi draugai yra toli, ne visada pavyksta grįžti namo, net per šventes. Tiek Italijoje, tiek Prancūzijoje bendramokslių tautiečių nesutikau.
– Jums teko dirbti ne su vienu garsiu dizaineriu. Kuo išsiskiria kiekvieno braižas?
– Teko atlikti įvairias praktikas. Pirmoji truko tris mėnesius „Kraken Counter Couture“ Londone. Buvau dizainerės Caterinos Schmitt asistentė. Ši patirtis buvo labai visapusiška, kadangi įmonė yra nedidelė, gavau galimybę prisidėti prie kostiumo dizaino, aksesuarų kūrybos, fotosesijos organizavimo bei internetinės svetainės maketavimo. Ši dizainerė išsiskiria ryškiomis spalvomis, jos stilius labai teatrališkas, vilkint jos drabužius į jus bent kelis kartus gatvėje atsisuks žmonės.
Grįžusi iš Londono atsistavau Alexanderio Wango parodų salėje Paryžiaus mados savaitėje. Šio dizainerio stilius yra antipodas „Kraken Counter Couture“. A.Wangą įkvepia 90-tieji ir 2000-tieji, jis kuria drabužius Z kartai. Kolekcijos paletė dažniausiai susideda iš maždaug keturių spalvų, tarp kurių dominuoja juoda. Drabužius ir aksesuarus jis dekoruoja metalinėmis detalėmis.
Visgi, didžiausią įspūdį paliko mūsų kurso bendras projektas su „Valentino“ mados namais. Buvau neapsakomai laiminga pristatydama savo projektą kūrybos direktoriui Pierpaolo Piccioli ir aukštosios mados vyriausiajam dizaineriui Yvanui Mispelaere. Gauti šių profesionalų komentarus ir patarimus yra tikras lobis. Turėjome galimybę aplankyti siuvimo atelje ir nuostabius archyvus. Pierpaolo Piccioli aukštosios mados vizija – romantiškos, įspūdingo silueto taftos suknelės.
– Kuo ypatinga jūsų kūryba? Juk kuriate ne tik drabužius, bet ir papuošalus.
– Kaskart pradėdama kurti savo kolekciją aš ieškau vis kitos moters-mūzos. Dažniausiai pasirenku menininkę, kurios asmenybės bruožais žaviuosi. Savo kuriamais drabužiais stengiuosi moteriai perduoti jos stiprybes.
Mano mėgstamiausia drabužių kūrimo metodika yra drapiravimas. Rankomis manipuliuodami audiniu mes galime tiek daug atrasti ir taip toli nukeliauti nuo pirminės idėjos. Kalbant apie medžiagas, pirmenybę teikiu šilkui, gazarui, organzai. Šiuo metu, savo spalvinę gamą apibūdinčiau kaip „Islandijos peizažą“.
O kurti aš galiu viską, priklausomai nuo įkvėpimo. Man labai patinka eksperimentuoti su skirtingomis materijomis. Kai studijavau magistrą, atlikau praktiką kūrybinėse dirbtuvėse „Spazio Chirale“, kur turėjau galimybę išbandyti įvairias naująsias technologijas, tokias kaip lazerinio pjaustymo mašinas, 3D spausdinimą ir sintetinę dervą. Tuomet susipažinau su italų įmone „Reschimica“, kuri rėmė mano papuošalų gamybą.
– Dažnam prancūzių stilius asocijuojasi su įgimta elegancija, italės užburia rafinuotumu, kai apie lietuvių stilių nėra konkrečios nuomonės. Vis tik, kaip yra iš tikrųjų?
– Manau, kad lietuvės daugiausia seka mados tendencijas. Prancūzės labiau mėgsta klasikinį, minimalistinį stilių. Šioje šalyje iš kartos į kartą yra perduodamos „Hermes“ skarelės, „Céline“ marškiniai. Apskritai, prancūzės atrodo taip, lyg ką tik išbėgusios iš namų, su vėju plaukuose ir tikrai valandų valandas nederinusios savo eilutės.
Italės rengiasi solidžiau, mėgsta juodą spalvą, bet išsiskiria aksesuarais bei masyviais papuošalais, kurie pabrėžia jų statusą visuomenėje. Trumpiau tariant, prancūzės renkasi judėjimo laisvę, o italės – prabangą.
– Kokių savybių reikia norint būti sėkmingu dizaineriu?
– Aš galiu pasakyti ko reikia pradedančiam dizaineriui. Manau, yra labai svarbu būti žingeidžiam: norėti pažinti kitas kultūras, meno šakas, domėtis socialiniais įvykiais ir judėjimais. Jaunas dizaineris turi degti noru kurti, eksperimentuoti bei būti pasiruošęs ypatingai daug dirbti. Taip pat labai praverstų mokėti anglų, prancūzų, italų kalbas ir aiškiai dėstyti savo mintis.
