Jazzu apie metro patirtą panikos priepuolį: „Žmonės stabdė traukinį“

Ką tik praūžusiuose muzikos apdovanojimuose M.A.M.A. ji pelnė tris garbingus apdovanojimus ir šešias nominacijas, bet viešų titulų jau seniai nesureikšmina. Net į „Žalgirio“ arenoje vykusią fiestą patirti savo triumfo akimirkos ji neatvyko, nes tuo metu mėgavosi Filipinų saule. Justė Arlauskaitė-Jazzu (31 m.) tiesiog nebemėgsta taisyklių, nes nori gyventi, muzikuoti, mylėti ir elgtis tik taip, kaip jai liepia širdis.

Justė Arlauskaitė-Jazzu. <br>Mikita photography nuotr. 
Justė Arlauskaitė-Jazzu. <br>Mikita photography nuotr. 
Justė Arlauskaitė-Jazzu su mylimuoju Donatu<br>Asmeninio archyvo nuotr. 
Justė Arlauskaitė-Jazzu su mylimuoju Donatu<br>Asmeninio archyvo nuotr. 
Justė Arlauskaitė-Jazzu savo restorano gimtadienio šventėje. <br>Asmeninio archyvo nuotr. 
Justė Arlauskaitė-Jazzu savo restorano gimtadienio šventėje. <br>Asmeninio archyvo nuotr. 
Saulius Urbonavičius-Samas su Juste Arlauskaite-Jazzu.<br>Asmeninio archyvo nuotr. 
Saulius Urbonavičius-Samas su Juste Arlauskaite-Jazzu.<br>Asmeninio archyvo nuotr. 
Justė Arlauskaitė-Jazzu.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Justė Arlauskaitė-Jazzu.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Justė Arlauskaitė-Jazzu. <br>G.Bitvinsko nuotr.
Justė Arlauskaitė-Jazzu. <br>G.Bitvinsko nuotr.
Justė Arlauskaitė Jazzu su mylimuoju Donatu Ivanausku. <br>G.Bitvinsko nuotr.
Justė Arlauskaitė Jazzu su mylimuoju Donatu Ivanausku. <br>G.Bitvinsko nuotr.
Justė Arlauskaitė-Jazzu. <br>G.Bitvinsko nuotr.
Justė Arlauskaitė-Jazzu. <br>G.Bitvinsko nuotr.
Justė Arlauskaitė-Jazzu. <br>T.Bauro nuotr.
Justė Arlauskaitė-Jazzu. <br>T.Bauro nuotr.
Justė Arlauskaitė-Jazzu. <br>M.Patašiaus nuotr.
Justė Arlauskaitė-Jazzu. <br>M.Patašiaus nuotr.
Justė Arlauskaitė-Jazzu. <br>T.Bauro nuotr.
Justė Arlauskaitė-Jazzu. <br>T.Bauro nuotr.
Justė Arlauskaitė-Jazzu. <br>G.Bitvinsko nuotr.
Justė Arlauskaitė-Jazzu. <br>G.Bitvinsko nuotr.
MAMA konferencija. Jazzu,Vidas Bareikis<br>R.Danisevičiaus nuotr.
MAMA konferencija. Jazzu,Vidas Bareikis<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (13)

Lrytas.lt

2020-02-11 10:37, atnaujinta 2020-02-11 15:29

Vieną šeštadienio vakarą įsitaisome Justės restorane Anykščiuose. Vien jo pavadinimas „Basi Basi“ sufleruoja šios vietos „neformatą“: įstabūs vaizdai, atsiveriantys pro didžiulius langus, įmantrus meniu, kampe stovi pianinas, salėse per du aukštus – keletas nedidelių staliukų, o kampe įrengta jauki laundžo zona. Tiesa, joje dažniausiai įsitaiso Jazzu svečiai.

Po salę rūpindamasi klientais sukiojasi ne tik pati dainininkė, jos sužadėtinis Donatas Ivanauskas, bet ir mama Auksė. Lankytojų – sausakimša, akivaizdu – restoranas mėgstamas ne tik vietinių, bet ir svečių iš didžiųjų miestų. O gal juos čia tiesiog atviliojo noras iš arti pamatyti lietuviškąją muzikos dievaitę?

Pokalbiui Justė neturi daug laiko, aplink – didžiulis šurmulys, todėl prisėdame per žingsnį nuo atviros virtuvės. Dainininkė viena akimi vis stebi prie viryklės besisukantį šefą ir jo komandą. Tokia jau ji – beprotiškai reikli visiems, bet pirmiausia – sau.

– Važiavau į mūsų susitikimą ir keiksnojau tolimą kelią nuo sostinės iki Anykščių. Vis kirbėjo paklausti, koks gi velnias tave tempė į tą galerą? Bet dabar, pabuvęs čia gerą valandą, imu suprasti, kad šio miesto ritmas galėtų suvilioti ne vieną, pervargusį nuo sostinės šurmulio. Taip nutiko ir tau?

– O Dieve, faktiškai taip... Nors dabar, kai švenčiame šios vietos metų gimtadienį, suprantu, kad ramybės čia nebuvo ir nebus niekada. (Juokiasi.). Nieko nežinojau apie restoranų verslą, tad basa, atvira širdimi, naivi atėjau į šią vietą ant upės kranto ir metus mokiausi.

Pamokų gavau visokių.

– Kodėl Anykščiai?

– Nes tai mano vyro Donato gimtinė. Be to, čia labai gera. Su šiuo miestu susiję ir daugiau planų.

– Žinau, kad girdėjai nemažai komentarų, kam tau viso to reikia?

– Katleris, nors ir geras mano bičiulis, bet jam su kebabine nepaėjo korta – kartais gyvenime taip būna, ir aš pati nežinau, kas bus rytoj. Labai mokausi gyventi čia ir dabar, todėl nieko negaliu prognozuoti. Miai su restoranu nepasisekė dėl kitokių priežasčių, bet ji man niekada nebuvo pavyzdys. Ir aš nesidairau į blogus pavyzdžius...

Manau, kad savo istoriją reikia išgyventi ir nesiremti blogais pavyzdžiais. Jeigu išgyvensiu kokią nors sėkmę ar nesėkmę, tai bus mano. Suprantu, kad sėkmę švęsti lengviau, ir tada visi priima tai kaip tavo sėkmę ir visų sėkmę, o kai tai nesėkmė, tada tai tampa tavo vieno nesėkme. Stengiuosi apie tai negalvoti. Stengiuosi daryti taip, kaip jaučiu, kaip įsivaizduoju, toliau išlikti savimi šitoje beprotystėje, o kas bus, tas bus.

– Į komentarus, kad ilgai maitinimo versle neišsilaikysi, nekreipi dėmesio?

– Komentarų bus visada, bet labai daug jų šįkart buvo kaip pirštu į akį. Tie, kurie sakė: „Durne tu durne, ką tu čia susigalvojai“, buvo teisūs, nes aš per metus pamiršau, kad esu dainininkė. Per metus pražilau, ne dėl to plaukus nusikirpau. Teko ir dėl balso rimtų problemų turėti, nes ši veikla yra atviras, grynas nervas.

– Skamba taip, tarsi gailėtumeisi įsivėlusi į šią avantiūrą.

– Aš absoliučiai nesigailiu. Ir nieko gyvenime, ko pridariau, o pridariau, patikėk manim, tiek visko daug... Nesigailiu dėl restorano, nes jam gerai sekasi, branduolys atsiradęs, pagaliau galima ne tik egzistuoti ir mokytis, pagaliau galima kurti, tobulėti, galvoti apie ateitį.

Jokiu būdu nesigailiu, tiesiog sakau, kad turėti nuosavą verslą sunku. Visiems atrodo, kad viskas, ką darau, man lengvai išeina.

Jie neįsivaizduoja, kaip sunkiai man tai išeina ir kiek kainuoja jėgų, laiko, nervų ir po to daktarų, lašelinių, skausmo, kartais ir vienatvės.

To niekas nemato. Tai sunku, bet kai sekmadienio vakarą uždarome restoraną, kai visi susėdame ir atsidarome vyno arba arbatos išsiverdame, galvojame, kokį grožį mes čia kuriame. Tai kaip aš galiu dėl to gailėtis?

– Bet tau tik 31-eri. Ar neatrodo, kad šiek tiek skubi? Gyvenk, keliauk, mėgaukis, o vėliau, išsilaksčiusi ir išragavusi gyvenimą, imkis kokio tik nori verslo.

– Esu spontaniška, be to, nemanau, kad 31 metai yra mažai, – išgyvenau lūžį dėl savo amžiaus. Niekada nesuvokiau savo biologinio amžiaus, suvokiau save scenoje. Ir man buvo sunku susitaikyti, kad man tuoj 30 metų, atrodė, jog tiek daug. Bet tas lūžis įvyko, ir per tą virsmą patyriau didžiausią lūžį tiek savo karjeroje, tiek galvoje, tiek svajonėse.

Tad dabar svarstau, kad tas grožis prasidėjo ir aš jį pradėjau suvokti. O dėl skubėjimo – visada buvau spontaniška, vis dar mokausi gyventi čia ir dabar, tai yra didžiulis menas, nes aš tokia: „O kas bus toliau, o kas bus rytoj?“ Nežinau, ar būsiu po 5 metų, nežinau, ar būsiu rytoj. Todėl man atrodo, kad svajones reikia pildyti čia ir dabar.

– Tu visai teisingai šneki apie ateitį, bet ar sugebi atsigręžti į praeitį ir iš jos pasimokyti?

– Aš – tas žmogus, kuris labai mėgsta gyventi praeitimi, ir tai yra mano yda. Labai save ėdu ir visada labai išgyvenu. Dabar padedama profesionalų bandau tai susitvarkyti, nes man pačiai sunku. Nuolat dėl visko save kaltinu, nors nereikėtų.

Tas sunkus susitaikymas su savimi man pačiai, nežinau kodėl, labai sudėtingas. Gal dėl to, kad anksti tapau visų, ne tik savo. Apie tai daug galvoju.

Bet kai gyveni praeitimi, o galvoji apie ateitį, tau nebelieka laiko dabarčiai, tad stengiuosi sumažinti tokių minčių.

– Kažkodėl abejoju, kad sugebėtum gyventi ramybėje...

– Kartais pagalvoju, kad man viskas atsibodo. Priėjau tokį laiką, kad lipdama į sceną galvoju, kodėl aš tai darau. Kaip sunku, aš tokia atsakinga, aš tokią naštą nešu, nes man taip be proto tai rūpi. Ir nesiskundžiu, nes kiekvieną rytą atsikėlusi už tai dėkoju.

Ne veltui sakoma, kad scena – didžiulė priklausomybė, ir aš dėkoju už kiekvieną dovaną, ypač už muziką, už žmones, kurie man padeda kurti grožį aplink.

– Žinai, aš visą laiką maniau, kad yra dvi Justės: viena – aštrialiežuvė, kieta, net šiurkštoka ant scenos ir kita – jautri, atvira, save pasauliui išdalijusi Justė.

– Labai gerai pasakei. Manau, kad esu visokia, ir reikia nustoti teigti žmonėms, kad jie yra vienalypiai. Netgi dvilypiai, mes esame absoliučiai daugialypės būtybės. Ir mes keičiamės, progresuojame, regresuojame, tai yra nuolatinis pusiausvyros ieškojimas. Netgi atsakei į klausimą klausdamas – tikriausiai aš esu jautri, nes rašau dainas, kurias žmonės girdi. Muzika yra neapčiuopiamas įrankis liesti.

Jeigu per „X faktorių“ visiems atrodo, kad esu tokia „Labas vakaras, Lietuva“, jeigu atrodo, kad ten esu labai griežta, tai nereiškia, kad esu tokia visą laiką.

Tokia būnu, kai dirbu savo darbą, kai ko nors reikalauju iš žmonių, kai noriu būti teisinga. Kai grįžtu namo pas savo mylimą žmogų pavargusi, mes išvis tylime, laikomės už rankų, ir tai gali tęstis savaitę. Aišku, tai būtų didžiulė prabanga. Aš save suvokiu kaip tokią ilgą istoriją, kurią ir toliau rašau.

– Bet visai neseniai garsiai prisipažinai, kad išgyveni panikos atakas...

– Jautri buvau nuo pat vaikystės. Prisimenu, kai pradėjau augti, bręsti, visi mano draugai buvo vyresni ir visada tekdavo suktis menininkų pasaulyje. Prasidėjo panikos priepuoliai, ir aš svarsčiau: „Dieve, skamba kaip kokia narcizų liga.“

Aš tai neigiau. Išvažiavau į Londoną studijuoti, maniau, tokia labai drąsi eisiu į pasaulį, bet vis tiek buvo kažkas failuose užsilikę, kad aš čia viena, nepažįstama šalis, mane ten viskas nervina, ar aš einu teisingu keliu. Tokie natūralūs klausimai. Mano asmeninis gyvenimas buvo be galo audringas, mano šeimos gyvenimas buvo labai spalvingas, ir aš viską labai išgyvenau.

Sakiau, kad kai vieną kartą parašysiu knygą, tai bus bestseleris – ir drama, ir tragikomedija. Mano gyvenimas nebuvo paprastas. Ir, matyt, tie panikos priepuoliai neatėjo iš oro. Ir kai pirmąkart man tai atsitiko, tai buvo metro Londone: žmonės stabdė traukinį, nes aš nesupratau, kas man įvyko.

Netgi po to, kai man prirašė begalybę cheminių vaistų, sakiau, kad man nereikia pagalbos. Ir nesikreipiau pagalbos labai ilgai, pati su tuo kovojau. Tada artistų gyvenime atsiranda visokie savidestrukciniai būdai, vakarėliai, nuo alkoholio ir kitų blogybių iki žmonių, kurie veda iš kantrybės ir linki tau blogo. Šioje bedugnėje murdžiausi daug metų, ir panikos priepuoliai niekada taip ir nesibaigė.

– O kada buvo tas momentas, kai supratai, kad arba tai bus kelias į apačią, arba turi atrasti jėgų pakilti?

– Tokio momento nebuvo, panikos priepuoliai yra arba nėra. Ir sprendimas kreiptis pagalbos neateina čia ir dabar.

Tai yra ieškojimas, kas tau tinka, kūno stebėjimas, pokalbis su savimi, tam tikrų kelių uždarymas iki tavęs prieiti tam tikriems žmonėms, pasirinkimas, su kuo bendrauti, mažiau šnekėti, pabūti vienai, susidraugauti su vienatve.

Ta atsakomybė, žinomumas, dabar, kai man 31 metai, lengviau šnekėti.

– Kur radai pagalbą?

– Pagalbą suteikė žmonės, kurie turi tokių pat problemų ir kurie apie tai pradėjo šnekėti. Žinojimas, kad nesi vienas, labai svarbus gyvenime bet kokioje situacijoje. Taip išėjo, kad išsišnekėjau su vienu, kitu, tada atsirado profesionali pagalba, o po to priimi tam tikrus sprendimus. Turi norėti pasveikti.

Ir dabar man pritrūksta oro ir atrodo, kad aš vėl grimztu į tą pačią būseną, nes kūnas ją prisimena ir labai lengva ten grįžti. Randi būdų, kaip ten nebegrįžti, ištrini senus failus, senus įpročius, senus žmones, ir atsiranda tie kiti su naujais įpročiais arba naujas kokybiškas laikas su artimais žmonėmis.

Visą interviu skaitykite žurnale „Stilius“.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.