Jonui Kasčiui su dukrele, 6 m., į Kauno transplantacijos centrą teko vykti jau net 3 kartus, nes organas vaikui buvo per didelis, todėl operacijos atlikti nepavyko.
Panašiai nutiko ir kitos anonime panorusios likti vilnietės (vardas ir pavardė redakcijai žinomi – aut. past.) sūnui, kuriam dėl nemenko atstumo po operacijos buvo labai sunku suteikti tinkamą priežiūrą.
Gali nukentėti kokybė
Lietuvoje organų transplantacijos yra atliekamos Nacionaliniame organų transplantacijos biure Santariškių gatvėje, Vilniuje, bei LSMU Kauno klinikų Transplantacijos centre. Per metus Lietuvoje yra atliekamos daugiausiai 3–5 inkstų persodinimo operacijos vaikams.
Inkstų transplantacija galima tik tada, kai ligonis sveria daugiau nei 10 kg. Kadangi jų kraujagyslės siauros, vaikai yra imunologiškai aktyvesni, todėl gali lengvai prarasti transplantą.
Pediatrijos centro vadovės, vaikų ligų gydytojos ir vaikų nefrologės prof. Augustinos Jankauskienės manymu, procedūrą atlikti ir tęsti gydymą būtų geriausia tame centre, kuriame pacientas ir yra prižiūrimas jau ne vienerius metus.
„Jeigu donoras yra Kaune, tai pacientas, nors ir 9 metus gydęsis sostinėje, privalo važiuoti į Kauno klinikas, kad būtų atliekama organo persodinimo operacija ir pirmus metus prižiūrimas būtent ten.
Problema ta, kad nukenčia kokybė. Vaikai, kuriems reikia inksto persodinimo operacijos, dažniausiai serga reta inkstų liga. Ši liga turi daug ypatumų ir per tiek metų gydant pacientą, gerai jį pažįsti ir žinai, kas labiausiai jam tinka. Taip sukuriamas ryšys ir pasitikėjimas.
Ilgus metus ruoši jį operacijai, lauki ir paskui inkstas nebegali būti atgabenamas iš Kauno į Vilnių, recipientas turi vykti pas donorą“, – aiškino Pediatrijos centro vadovė.
A.Jankauskienės tvirtinimu, Santaros klinikose esančiame Nefrologijos centre dirbantys specialistai tikrai yra pajėgūs atlikti persodinimo operacijas, ypatingai pacientams, gyvenantiems Vilniuje ir sostinės apylinkėse.
Sunkina slaugymą
14-mečio mama susirūpino, kad labai trūksta bendradarbiavimo tarp abiejų transplantacijos centrų. Nei vienas centras nenori atiduoti savo pacientų.
„Vieną dieną mums paskambino iš transplantacijos centro, esančio Kaune, ir paprašė atvykti, nes atsirado donoras. Apsidžiaugėme, kad pagaliau pasirodė tokia galimybė, tad jos jokiu būdu negalėjome praleisti.
Tačiau po operacijos norisi būti su vaiku, jam padėti, atvežti skanesnio maisto iš namų, bet bėda, kad mes esame vilniečiai, o sūnus turėjo būti slaugomas Kaune“, – pasakojo berniuko mama.
Pasak jos, tėvams duodama tik viena savaitė slaugai po tokios operacijos, bet vaikui reikia kur kas daugiau laiko atsigauti. Todėl labai sunku slaugyti sūnų per atstumą, o ir kiti artimieji, gyvenantys Vilniuje, irgi retai tegali aplankyti.
„Žinoma, didelių pretenzijų neturime, nes mums pasisekė, kad buvo atliktas organo persodinimas. Vėliau pasirašiau dokumentus, kad sūnų perkeltų į Vilnių, nes negalėjome dažnai lankyti ir užtikrinti gerą maitinimą“, – pabrėžė vilnietė.
Netiko organas
Jonui Kasčiui su dukrele į Kauną teko vykti jau 3 kartus, bet organo kol kas dar nepersodino.
„Vykstant į kitą miestą operacijai, žinoma, kad kyla sunkumų, nes nemenkas atstumas, sunku skubiai išeiti iš darbo, o ir donoro charakteristika yra įslaptinama, todėl jie negali pasakyti jo duomenų.
Nuvykus atliekami tyrimai, kad būtų nustatoma, ar organas tinka. Na, o konsiliumo metu galų gale pasako, jog inkstas netinka, nes vaikas yra per mažas“, – su gailesčiu pasakojo mergaitės tėtis.
Jo teigimu, trūksta sistemos, kuri atrinktų recipientui tinkamą donorą. Tokiu atveju reikėtų mažiau vargti važinėjant ir darantis begalę tyrimų, kurie vargina bei kankina vaiką, o ir tikriausiai nemažai kainuoja valstybei.
Pacientas turi atvykti ten, kur yra organas
Nacionalinio transplantacijos biuro Transplantacijų koordinavimo skyriaus vyriausioji specialistė Vita Petronytė teigė, kad per atstumą nutarti, ar donorinis organas (inkstas) tiks recipientui, nėra įmanoma, nes galutinis suderinamumo testas atliekamas tik atvykus pacientui.
„Kviečiamas į organo parinkimą, recipientas važiuoja į tą transplantacijos centrą, kuriame yra inkstai.
Jei išimtinais atvejais dėl tam tikrų medicininių priežasčių abiejų transplantacijos centrų gydytojai raštu susitaria, kad recipientas bus transplantuotas tik viename iš centrų, tuomet donorinis organas yra atvežamas į tą transplantacijos centrą“, – pranešė specialistė.
Vienam donoriniam inkstui kviečiami trys recipientai
Jei, į Žmogaus audinių, ląstelių organų donorų bei recipientų registrą įtraukiant recipientą vaiką, gydytojai nurodo rekomendacijas donoro ūgiui ar svoriui, tuomet gydytojas nefrologas, kviečiantys telefonu recipientus į parinkimą, turi įvertinti antropometrinį donoro ir recipiento suderinimą ir nekviesti recipiento į transplantacijos centrą.
„Ar pacientas turi būti įtrauktas į inksto transplantacijos laukiančiųjų sąrašą, sprendžia gydytojų konsiliumas. Jis yra įtraukiamas pagal savo kraujo grupę, nes recipientui galima persodinti tik tos pačios kraujo grupės donoro inkstą.
Atsiradus donorui, recipientai telefonu pakviečiami atvykti į transplantacijos centrą, kur jiems atliekami išsamūs virusologiniai bei imunologiniai tyrimai.
Prieš pat transplantaciją būtini ir tyrimai dėl kryžminės reakcijos, taip pat atliekamas galutinis donoro ir recipiento poros parinkimas. Vienam donoriniam inkstui kviečiami trys recipientai“, – teigė ji.
Anot V.Petronytės, recipientas gali rinktis, kuriame transplantacijos centre – Vilniuje ar Kaune – bus stebimas po transplantacijos. Pacientas visuomet turi galimybę rinktis gydymo įstaigą tiek prieš, tiek po transplantacijos, tiek pačiai transplantacijai.
