Pedagogai ir studentai jau įrodė, kad dirba atsakingai ir šauniai, o įstaigos vadovės Audronės Rimkevičienės balse kalbant apie savanorius girdisi labai gaivi džiaugsmo, pasididžiavimo ir pasitikėjimo gaidelė. Patirtimi apie savanorystę dalijasi mūsų kraštiečiai.
Baimės vėl užsikrėsti nėra
Savanorė Simona Bolisienė sako Kėdainių PSPC savanoriaujanti tik keletą valandų per dieną, tad pagrindiniai jos darbai tikrai nenukenčia.
„Šiuo sudėtingu pandemijos laikotarpiu visas mūsų darbas persikėlė į nuotolį, todėl dirbame iš namų. Praėjusių metų pabaigoje pati persirgau koronavirusu, baimės vėl užsikrėsti neturiu, todėl nutariau pabūti savanore ir padėti medikams, slaugytojams viskuo, kuo tik galėsiu.
Dirbu prie įėjimo, registruoju atvykstančius pacientus, nukreipiu pas gydytojus. Įstaigos kolektyvas nors ir pavargęs, tačiau labai malonus ir draugiškas. Dabartinė pandemijos situacija tikrai kelia nerimą, bet kaip sakoma, kas turi pradžią, turi ir pabaigą“, – sako Simona.
Pavyzdys jaunajai kartai
Savanorė Vaida Krasauskienė tikina, kad tik savo pavyzdžiu galime auklėti jaunąją kartą, todėl net nedvejodama pati atsiliepė į kvietimą.
„Kadangi esu mokytoja, mokiniams aiškinu, kad savanorystė turi ateiti iš žmogaus vidaus ir, jeigu jie jaučia, kad kažkur reikalinga jų pagalba ir jiems patiems norisi padėti, tiesiog jie turi eiti ir daryti.
Kadangi pirmadieniais neturiu pamokų, todėl galiu čia dirbti tiek, kiek reikia. Taip pat galėčiau dirbti ir savaitgaliais. Prieš ateidama savanoriauti, pasidariau antikūnų testą, sužinojau, kad esu prasirgusi COVID-19, turiu imunitetą, tai manęs darbas gydymo įstaigoje visai nebaugina.
Atėjusi čia, noriu maksimaliai būti naudinga, bet jeigu mano pagalbos reikia būtent tokiam darbui, sutikau tai dirbti.
Užregistruoju į Vaikų polikliniką ateinančius pacientus, o jeigu jų nėra sąraše, tuomet juos įtraukiu į papildomą sąrašą, nukreipiu juos į reikiamą kabinetą, pamatuoju kūno temperatūrą, dezinfekuoju rankas“, – pasakoja Vaida.
„Jei gali padėti, tai ir eini“
Kristina Kulbienė sako radusi žinutę, kad reikia medikams pagalbos, iš karto sureagavo. „Mano darbas Kėdainių VVG leidžia suderinti ir šią veiklą. Jei gali padėti, tai ir eini.
Savanoriauti man įprasta – be atlygio tenka dirbti bendruomenės centre, padėti kaimo žmonėms, kaimynams, draugams. Nei pati, nei mano artimieji COVID-19 nėra sirgę. Tačiau atėjusi dirbti į Kėdainių PSPC, naudoju visas būtinas apsaugos priemones, todėl užsikrėsti nebijau.
Tikėjausi, kad čia teks dirbti daugiau fizinį darbą, o šis darbas labiau pasyvokas“, – pasakoja savanorė.
Pamačiusi realią situaciją, nusprendė pasilikti ilgiau
Akvilė Lukošiūtė savanoriauti sako sugalvojusi, kai mama Kėdainių PSPC „Facebook“ profilyje pamatė skelbimą, kad ieškoma savanorių.
„Kadangi pasibaigė VDU universitete egzaminų sesija ir turiu visiškai laisvą mėnesį, nusprendžiau, kad tai yra geriausias atostogų praleidimas – geriau negu sėdėti ant sofos ir žiūrėti televizorių visą dieną.
Savanoriauti planavau iki vasario 1-osios, kol man vėl prasidės studijos, bet, kai pamačiau realią situaciją, galvoju pasilikti ilgiau ir dar vasarį pasavanoriauti, nes mokslai vyksta nuotoliniu būdu, todėl, manau, viską susiderinsiu.
Paprastai dirbu prie kompiuterio, sudarinėju pacientų registracijos lenteles, surašinėju užsiregistruojančius gyventojus. Apie dabartinę situaciją, kas vyksta rajono gydymo įstaigose, žinau iš mamos, kuri dirba šeimos gydytoja, bet tik pati būdama čia, iš tikrųjų tai pajaučiau.
Pamačiau, kad gydytojai dirba be pertraukų, jiems net nėra laiko išgerti kavos, kartais jiems tenka dirbti iki pat vėlumos, o žmonės dar skundžiasi, kad jie nieko neveikia.
Taigi, svarbiausia šiuo metu, manau, yra pagarba visiems medikams ir dirbantiems šioje srityje, nes jie gelbėja žmones nuo šios baisios ligos ir pirmieji suteikia pagalbą“, – sako savanorė Akvilė.
Dėkoja savanoriams
Savanorystės idėjas palaikanti Kėdainių PSPC BPG Terapijos skyriaus vedėja, šeimos gydytoja Joana Kleivienė sako, kad medikams savanorių pagalba labai reikalinga.
„Vieni, bijodami visko, tiesiog užsidaro namuose (ir tikrai ačiū jiems už tai), kiti – renkasi padėti. Medikai lygiai tokie pat žmonės, kaip ir visi jūs – turime savo šeimas, bijome dėl savo artimųjų, sergame patys, slaugome savus, tačiau, gerbdami savo profesiją, savo pašaukimą, tiesiog dirbame savo darbą.
Žinoma, didžiausia pagalba reikalinga stacionare, tačiau ir Kėdainių PSPC žmonių labai trūksta. Kai sulaukėme nuoširdžių savanorių, labai nudžiugome. Jie dirba viską, ko yra paprašomi, ir dirba labai šauniai!
Labiausiai norėtųsi savanoriams padėkoti už tas atviras širdis, už empatiją pacientui, pagarbą medikui, gerą nuotaiką, naujo gaivaus oro gurkšnį, įneštą į mūsų kasdienę darbų rutiną.
Jie turbūt net patys netiki, kad tiek daug prisideda prie visos mūsų įstaigos bendruomenės geresnės savijautos“, – sako gydytoja Kleivienė.
