– Kaip jūs dabar gyvenate karantino metu? Kokia kasdienybė ir jos iššūkiai?
– Aišku, karantinas, kaip ir daugeliui kitų šeimų, sulėtino gyvenimo tempą, daug daugiau būname namuose. Tiesa, darbai nesustojo – apsišarvavę visomis saugumo priemonėmis važiuojame filmuoti, bet tai būna gal kelios dienos per savaitę. O toliau, leidžiame laiką namuose, savaitgaliais taip pat būname čia. Labai pasiilgau mamos, sesers, draugų...
– O kas prižiūrėti Nikolą, kol darbuojatės?
– Turime auklę – kai man reikėjo grįžti į darbą po pirmojo Nikolo gimtadienio, per pažintis, pagal draugų rekomendacijas radome labai šaunią moterį su kuria sūnus susidraugavo ir mielai lieka.
– Kokia jūs esate mama?
– Turbūt kaip ir visos – ne tik švelni, nuolaidi ir miela, bet būnu ir griežta, kiek reikia. Bandau įskiepyti vaikams, ypač vyresnėliui, apie tai, kad reikia gyvenime išsikelti didelius tikslus, paskatinti jį, palaikyti ir motyvuoti.
Stengiuosi būti draugė ir, manau, mūsų tarpusavio ryšys yra atviras, tvirtas. Aš daug žinau apie jo laisvalaikį, draugus. Kalbantis stengiuosi neteisti, o aiškintis, kad jis pats suprastų ir būtų motyvuotas.
– O kokia buvote augindama Marką?
– Labai daug kas pasikeitė, pats supratimas brandžioje motinystėje yra visai kitoks. Pamenu, kai pasigimdžiau Marką, pati jaučiausi dar vaikas, bijojau, nežinojau ir galvojau, kad gyvenime daugiau nieko nepasieksiu, būsiu tik mama.
Marko auginimas buvo sudėtingas, jis buvo jautrus, trūko pienelio, jis verkdavo, naktimis nemiegodavo, tekdavo su vyru keistis – pusę nakties vienas, pusę kitas jį ramindavo.
– Labai įdomu, kad jūs galite palyginti motinystę prieš 17 metų ir dabar – kuo ji skiriasi nuo praktinių dalykų iki pačios požiūrio į ją?
– Nikolas vis dar miega su mumis lovoje. Šalia yra pristumta jo lovytė, pratinome miegoti ten, bet jis perlipa ir pas mus atsigula naktį. O aš npanikuoju, žiūriu į tai normaliai, nes tikiu, kad viskam ateis savo laikas.
Pamenu, dar prieš karantiną, pas mus buvo mano mama ir paprašė Nikolo atsikąsti sausainio, kurį jis tuo metu valgė. Sūnus nedavė, o mama priminė, kad reikėtų kažką daryti, auklėti, kad nebūtų „skūpus“. Chm, galvoju, ką čia dabar daryti? Pasiskaitau literatūrą, pasikalbu su kitomis mamomis ir sužinau, kad vaikai iki ketverių metų išvis nesupranta, kas yra dalinimasis. Dabar ir pati visokių niuansų atrandu. Daug mamų seku instagrame, psichologų straipsnius skaitau. Toje motinystėje tikrai yra ko pasimokyti.
– Kokią mėgstamą knygą tėvams galėtumėte rekomenduoti?
– Seku Laurą Mazalienę, man labai patinka jos šeima ir požiūris į vaikų auklėjimą, tai ji rekomendavo ir aš atradau nuostabią knygą „Viską išbandžiau“ (autorė – Isabelle Filliozat). Tobula knyga, kurioje gausu patarimų apie vaiko auklėjimą, padeda suprasti tuos ožiukus, vaiko elgesį.
– Antrąjį sūnų gimdėte 37-erių ir tai jau pagal gydytojus laikoma vėlyva motinystė. Ar jaučiatės, vyresne, brandesne mama, kuri viską žino?
– Atrodo, lyg viskas vyktų pirmą kartą, kaip pirmagimis. Gal dėl to, kad toks didelis skirtumas – viską buvau pamiršusi, o ir rekomendacijos pasikeitusios nei buvo su Marku. Gerai, kad sesuo augina ketverių metų mergaitę, tai daug pataria.
Be to, patys vaikai labai skirtingi – Markas, kaip minėjau, buvo neramus vaikas, o Nikolas būdamas trijų mėnesių išmiegojo visą naktį. Gal dėl to, kad kai laukiausi, daugiau ilsėjausi, kalbėjausi su pilvu, jaučiau visišką ramybę ir tai persidavė pačiam kūdikiui, kuris tampa ramesnis, nes mama nepanikuoja? Žinoma, Nikolas ir išdykauja, ir visko būna, bet bendrai paėmus, tikrai ramesnis.
– O pats motinystės džiaugsmas – ar skiriasi?
– Pamenu, augindama Marką vis galvodavau ir laukdavau, greičiau jam treji, greičiau ketveri... Kad tik greičiau augtų ir būtų lengviau. Dabar norisi sustabdyti kiekveiną akimirką – nuo pirmo žodžio, žingsnio, kaip šoka, ką naujo daro, tas laikas taip bėga. Tai vienareikšmiškai skiriasi.
– Kada planuojate leisti Nikolą į darželį?
– Manome, kad nuo rugsėjo – jam jau bus dveji su puse ir jis pats labai nori būti su kitais vaikais draugauti. Tiesa, užrašėme į du valstybinius darželius, bet žiūrėjau – esame eilės gale, tai nežinau ar gausime vietą. Teks tada leisti į privatų, nors dabar ir valstybiniai niekuo ne prastesni.
– Nikolo nuotraukomis ar video pasidalinate ir socialiniuose tinkluose – kodėl nusprendėte neslėpti vaiko?
– Tarėmės su vyru, ką daryti, kai davėme pirmąją vaiko nuotrauką žiniasklaidai. Tada jam buvo pusę metų ir nusprendžiau, kad nebėra ką slėpti – prietarais netikiu, o man labai smagu pasidalinti jo pokštais, kitomis smagiomis akimirkomis. Sekėjai net prašo tų video, todėl nematau problemos.
Markas nelabai nori, tad paisau jo nuomonės ir publikuodama visuomet atsiklausiu.
– Tarp brolių – 16 metų skirtumas. Ar randa jie bendrų veiklų?
– Markas labai užsiima su Nikolu, mielai žaidžia, o mažylis net spurda pamatęs brolį. Tikrai labai stiprus ir gražus jų ryšys. Net ir pati svarsčiau, kaip čia bus, bet dabar nekyla jokių abejonių – broliai puikiai sutaria.
– Gal dar broliams sesę dovanosite?
– Ne, neplanuojame. Mano vyras iš pirmos santuokos turi keturis vaikus, tai juokiuosi, kad norint išvažiuoti visiems kartu atostogų, reikia autobuso.
Pastojau 37-erių ir gydytojai įspėjo, kad mano traukinys nuvažiuojantis, jei dar galvoju – reikia spėti į paskutinį vagoną. Ne tik rizikų tokiame amžiuje daugiau, bet ir pats nėštumas buvo nelengvas, grėsė persileidimas, tad ačiū Dievui, kad viskas laimingai baigėsi, bet daugiau nebenorėčiau rizikuoti.
Užtenka tų vaikų, jie visi „fainai“ bendrauja, tad laukiu kai baigsis karantinas ir vėl visi kartu sugūžės.
