Čia galima rasti visko – ir valgomo, ir nevalgomo, šventinio ar kasdieninio. Prekybos procesą nuolat pagyvina kalėdinė muzika, šokoladu nuo blynelių pagardintomis lūpomis šypsosi vaikai ir nuolat sukinėjasi užsieniečiai.
„Kaip aš visko noriu“, – tarpusavyje kalbėjosi moterys. Išties, akys raibsta nuo galybės prekių, kurios kiekvienais metais vis įdomesnės.
Tiesa, užsukus čia, akys kliūva ir už kainų. Štai tautiečių taip mėgstamas karštas vynas – nuo 3 iki 5 eurų už puodelį, spurgytės nuo 3 iki 5 eurų už kibirėlį, o ką jau kalbėti apie meno dirbinius, kurių kainos siekia net kelis šimtus eurų!
Tačiau pardavėjai patikino, kad lietuviai pamažu taupo vis mažiau, o kai kurie netgi stebisi, kad kainos nuo praėjusių metų išliko tos pačios. Tačiau norint prekiauti šioje prestižinėje vietoje, verslininkams teko smarkiai papurtyti pinigines.
Prekybininkai atsargūs, jie teigė, kad vietos nuoma atsieina tūkstančius, tačiau įvardyti sumos neketina. Tikino, kad ji skiriasi nuo parduodamos prekės tipo. Visgi iš vieno prekeivio pavyko kainą sužinoti.
Nustebsite – ji siekia net 2200 eurų už namelį. Tiesa, čia jis šildomas, o verslauti šioje vietoje, prekybininkų teigimu, apsimoka kiekvienam.
Mėsos gaminiai, vafliai, karšti alkoholiniai ir nealkoholiniai gėrimai, obuolių sūriai, duonos gaminiai, saldainiai, riešutai, meduoliai… Nors imk ir pirštus apsilaižyk! Megztos pirštinės, rankinės, suvenyrai, aksesuarai, eglutės, vainikai, dekoratyvinės pagalvėlės… Visiems pagal poreikius!
Kėnio šakų dekoracijos
Štai kalėdinius vainikus, eglutes ir elniukus iš kėnio šakų gaminanti Janina čia sukasi jau antri metai. Tai – šeimos verslas, kuris žiemą pakeičia gėlių verslą. Šiltai pasitikusi Janina rodė savo nuo gamybos proceso nutrintas rankas ir tikino, kad gaminti tenka net ir dabar, grįžus iš prekybos.
Pasiruošimas mugei Janinai trunka nuo 2 iki 3 mėnesių. Medžio šakas ji siunčiasi iš Kanados ar Olandijos, o jos gaminamų dekoracijų kainos varijuoja tarp 12 eurų už vainiką ir 15-20 eurų už eglutę. Kainos, pasak jos, nesikandžioja, o jas nustatinėjant atsižvelgiama į klientų lūkesčius, mat stengiamasi, kad jie sugrįžtų.
„Praėjusiais metais buvo tokia istorija, kai dirbo mano brolis. Moteris labai ilgai rinkosi prekę ir neturėjo grynųjų pinigų, tad brolis jai davė avansu. Ji tada parašė atsiliepimą, girdama, kad dar yra tokių žmonių, kurie pasitiki, jog klientas grįš. Kitą dieną ji atnešė pinigus ir labai padėkojo“, – šyptelėjo Janina.
Jos dekoracijas noriai perka ir lauktuvėms į svečius kraštus išveža vokiečiai, baltarusiai, ar estai. Janina stebėjosi, kad net ir lietuviai šiemet labai anksti pradėjo apsipirkti. Moteris svarstė, kad taip yra galbūt todėl, jog žmonėms trūksta kalėdinės nuotaikos.
Natūralūs aksesuarai
Nors gintarai mums įprasta prekė ir jie vilioja daugiausia užsieniečius, tačiau beveik trisdešimt metų su gintarais dirbanti Vida pasakojo, kad visgi tarp pirkėjų daugėja ir lietuvių. Klientų amžius, moters teigimu, svyruoja nuo 20 iki 50 metų.
Iš Ignalinos kilusi Vida gintarų versle atsidūrė tada, kai Palangoje dar klestėjo įmonė „Sagė“. Vėliau ji pradėjo darbuotis su kolege, bet neilgai trukus jų keliai išsiskyrė. Dabar Vida jau dvidešimt metų Vilniuje ruošia gintarinius dirbinius, su kuriais keliauja po įvairias užsienio ir Lietuvos muges.
Vidos teigimu, bėgant metams gintarų kainos labai kilo, tačiau jau trejetą metų jos nusistovėjusios.
„Širdelės prasideda nuo 3 eurų, o kur didesnis gintaras ir daugiau žaliavos – ten brangiau, siekia 130-150 eurų. Gatvėje brangius parduoti labai sunku. Lietuviai į kainas žiūri atsargiai. Tačiau anksčiau sakydavo, kad labai brangu, o dabar jau atėjusios močiutės iš bažnyčios stebisi, kodėl taip pigu“, – pastebėjo amatininkė Vida.
Rojus vyrams, ar moterims?
Peteliškėmis, kaklaraiščiais ir sąsagomis prekiaujanti Milda tikino, kad šiais laikais labai sunku nustatyti, kas vyriška, o kas moteriška. Moterys čia renkasi sąsagas, o mylimiesiems ieškodamos kaklaraiščių teigia, kad jei nepatiks vyrui – puikiai tiks ir joms.
Pas Mildą neretai užsuka ir užsieniečiai, štai kiekvienais metais čia apsilanko belgas, kuris nuolat nusiperka kaklaraištį. Na o lietuviai pas ją apsiperka dažniausiai paskutinę minutę. Ji pasakojo, kad šiuo metu dovanomis apsirūpina tie, kurie jas siunčia į užsienį, o prieš šventes atskubės ir visi kiti.
Per ketverius metus ji taip pat pastebėjo, kad lietuviai vis mažiau dejuoja dėl kainų. Jos gaminamų prekių kainos čia išlieka tos pačios, kaip ir visus metus – nė kiek nesiskiria nuo tų, kurios pateikiamos parduotuvėje.
„Turime ne rankų darbo sąsagų, bet visa kita – gaminta rankomis. Negalėtume prigaminti visai Lietuvai. Kas tikrai nori – perka, sumoka daugiau nei 5 eurus, už kuriuos galėtų iš kur nors parsisiųsti, bet ir vertina kitaip“, – tikino ji.
Dieviški suvenyrai
„Kiek šitas grožis?“, – klausinėjo moterys. Išties, užsukus pas suvenyrų prekiautoją nuo sniego baltumo angelų suminkštėja širdis.
„Jis pagaminti iš dviejų pagrindinių medžiagų – šalto porceliano ir korinio molio. Viską rankomis daro viena moteris. Visus metus ruošiamės, kad galėtume čia prekiauti. Pardavinėjame tik čia ir tik vieną kartą metuose“, – pasakojo vyriškis.
Tad jei norite įsigyti, suskubkite, mat teks laukti ištisus metus. Paveiksliukai čia – nuo 12 iki 30 eurų, smulkūs suvenyrai – nuo 2 iki 12 eurų.
„Kaina galbūt ir aukšta, bet iš tikrųjų čia kaip meilėje – jeigu ką nors įsimyli, kažkas labai patinka, tai kainos niekada neklausi… Čia labiausiai įsijungia protas, kuris pririša žmogų prie kainos“, – pasakojo vyriškis.
Mums kalbant apie kainas, lyg ženklas nuo prekystalio nukrito angeliukas. Tada vyriškis pridūrė: „Perkant angelus paprastai dėl kainos nesiderama. Pas Dievulį nesiderėsi“.
