Žmogiškųjų išteklių kokybė yra vienas iš svarbiausių ekonomikos augimo veiksnių. Vertinant žmogiškųjų išteklių kokybės įtaką ekonomikos augimui, tikima, kad gerėjanti žmogiškųjų išteklių kokybė didina darbo našumą bei ekonomikos gebėjimą perimti ir plėtoti naujas technologijas.
Žmogiškųjų išteklių kokybė ekonominiuose tyrimuose dažnai įvertinama pagal darbo jėgos, turinčios vidurinį arba aukštąjį išsilavinimą, dalį. Tyrimai parodė, kad būtent žmogiškųjų išteklių kokybė ir buvo lemiamas veiksnys, kodėl JAV pralenkė Europos valstybes tiek pagal absoliutų BVP, tiek pagal BVP vienam gyventojui.
Kitas gana dažnai naudojamas rodiklis vertinant žmogiškųjų išteklių kokybę – tai žmogaus socialinės raidos indeksas, kurį sudaro tikėtina gyvenimo trukmė, mokymosi trukmė ir pragyvenimo lygis. Tyrimai rodo, kad ryšys tarp šių veiksnių ir ekonomikos augimo yra stiprus ir galimai abipusis – gerėjantis socialinės raidos indeksas teigiamai veikia ekonomikos augimą, ir atvirkščiai. Tad ekonomikos augimas nebus tvarus, jeigu kartu nebus gerinama ir žmogiškųjų išteklių kokybė.
Lietuva pagal socialinės raidos indeksą lenkia apie ketvirtadalį Europos Sąjungos (ES) šalių, o geriausiai atrodome pagal mokymosi trukmę, tačiau tik kiekybės, bet ne kokybės prasme.
Blogiausiai Lietuva atrodo pagal tikėtiną gyvenimo trukmę – pagal šį rodiklį buvome bene prasčiausi tarp ES šalių. Pragyvenimo lygis, nustatomas vertinant bendrąsias nacionalines pajamas, tenkančias vienam gyventojui, taip pat yra mažesnis nei ES šalių vidurkis. O štai pagal mokymosi trukmę prieš dvejus metus Lietuva užėmė 11 vietą tarp analizuojamų valstybių ir šiek tiek lenkė ES vidurkį. Kad išsilavinimo rodikliai Lietuvoje yra santykinai dideli, rodo ir 25–64 m. amžiaus gyventojų su aukštuoju išsilavinimu dalis – Lietuvoje 2017 m. ji sudarė 40,3 proc.
Pastarasis Lietuvos rodiklis patenka tarp trečdalio didžiausių ES šalių ir yra pastebimai didesnis nei ES valstybių vidutinė reikšmė. Tiesa, svarbu pastebėti, kad abu minėti rodikliai apima daugiau kiekybinį išsilavinimo srities vertinimą, tačiau neatsižvelgiama į kokybinius parametrus, kurie Lietuvos atveju kelia vis daugiau klausimų. Pavyzdžiui, 2018 m. Pasaulio konkurencingumo ataskaitos duomenimis, pagal vidurinio ir universitetinio išsilavinimo absolventų įgūdžius Lietuva buvo 107 iš 140 vertinamų valstybių.
Vis dėlto visi šie rodikliai neleidžia vienareikšmiškai įvertinti, ar Lietuvos žmogiškųjų išteklių kokybė atitinka šalies išsivystymo lygį. Lyginant su anksčiau panašų išsivystymo lygį pasiekusių valstybių atitinkamais rodikliais, dalis Lietuvos rodiklių yra geresni, pavyzdžiui, išsilavinimo rodikliai, kita dalis – blogesni, pavyzdžiui, tikėtina gyvenimo trukmė. Tai leidžia formuoti prielaidą, kad kol kas Lietuvos žmogiškųjų išteklių kokybė neribojo šalies ekonominės raidos.
Vis dėlto pastebėtina, kad aukšta žmogiškųjų išteklių kokybė yra būtina, tačiau nepakankama sąlyga šaliai norint pasiekti aukštą pragyvenimo lygį. Itin svarbu, kad turimi žmogiškieji ištekliai ir jų kokybė atitiktų to meto šalies darbo rinkos poreikius. Vieni iš būdų tą pasiekti galėtų būti, pavyzdžiui, efektyvus švietimo sistemos panaudojimas, dėmesį kreipiant ir į absolventų įgyjamų įgūdžių kokybės gerinimą, taip pat aktyvios darbo rinkos politikos priemonės.
