– Ar pastebite konkrečius Baltarusijos valdžios tarnybų veiksmus, trukdančius plėtoti savo veiklą pastaruoju metu?
– Pastebiu ne tik aš, bet ir mūsų klientai. Pagrindinė mūsų įmonės paslauga yra sklandus sienos kirtimas, atliekame prekių deklaravimą Baltarusijos muitinėje. Dabar beveik kiekvienas mūsų įmonės automobilis yra statomas į „raudoną kanalą“ – į papildomą patikrinimą, kuris dažnai užtrunka iki paros, nes ten tai rentgenas neveikia, tai nėra darbuotojų, kurie fiziškai galėtų atlikti tą patikrinimą.
Su tuo labai smarkiai kovojame, bandome bendrauti su atitinkamais pareigūnais – ir užimančiais aukštesnes pareigas, ir su vykdančiaisiais. Ir iš tiesų nelabai suprantame, ar situacija susijusi su mūsų kompanija, ar su lietuviškomis prekėmis, ar su tam tikrais vežėjais. Tai labai sunku prognozuoti.
Dabar pergyvename dėl tų paskelbtų sąrašų įmonių, kurios remia S.Cichanouskajos judėjimą, ir tikrai bijome, kad atsidursime jau kitame sąraše. Nors mes niekaip prie to neprisidedame, bet kenčiame iš visų pusių. Neseniai turėjome akcininkų susirinkimą ir kalbėjome, kad anksčiau buvo sunku, kai įmonėje dirbdavo vienas užsienietis.
O dabar sunku, kai tas užsienietis arba baltarusis Europoje, arba lietuvis Baltarusijoje. Dabar apie jokią verslo plėtrą ir investicijų didinimą net neina kalba, nes neįmanoma nieko prognozuoti. Net bankai į tai žiūri labai atsargiai. Esame labai pasimetę ir kol kas nežinome, kaip šias problemas spręsti ir į kurią pusę pasiduoti.
– Ar jau galite įvertinti dėl užlaikymo Baltarusijos pasienyje patiriamus nuostolius?
– Nuostoliai milžiniški. Konkuruojame su valstybine Baltarusijos įmone, todėl be abejo, kad klientai pereina į Baltarusijos valstybinę įmonę, kas yra ir skatinama. Bet iš kitos pusės, valstybinė įmonė dalinai negali priimti atsiskaitymų iš ES. Todėl klientai yra priversti dirbti su mumis dėl šių sąlygų, o jeigu mane klientai teisingai informuoja, viena diena prastovų automobilio su vaisiais ar daržovėmis gali kainuoti ir iki 4 tūkst. eurų.
Tų daržovių svoris krenta, nepakraunami kiti kroviniai, padaroma vienu reisu mažiau, mokami lizingai, darbuotojams atlyginimai, nors automobiliai ir stovi, ir kiti padariniai. Kenčia mūsų sienos infrastruktūra, aplinka. Tai katastrofa. Pergyvename, kad nebūtų mums uždrausta, kaip lietuviško kapitalo įmonei, teikti tranzitines paslaugas Baltarusijos teritorijoje. Šiuo metu matome, kad Lietuva ir lietuviškas kapitalas yra labai blogai traktuojamas Baltarusijos teritorijoje.
– Ilgą laiką lietuvių verslininkams Baltarusija buvo svarbi šalis. Pastaruoju metu tendencijos tokios, kad bent praėjusių metų III-IV ketvirčius investicijos buvo neigiamos – kai kurios įmonės parduodamos, kai kurie atsisako akcijų dalies. Ką planuoja jūsų įmonė ar kiti jūsų aplinkos verslininkai? Ar dabar įmanoma turėti kažkokią strategiją?
– Baltarusijoje tikrai galima gerai vystyti verslą, ypač gamybą, čia darbštūs žmonės, visa įstatyminė bazė, darbo užmokesčio apskaičiavimas, atostogos, planavimas tikrai yra labai naudingi verslui. Norėjome čia plėstis – dalį paslaugų iš Europos perkelti čia. Bet šiuo metu stabdome visas investicijas į Baltarusiją.
Gal ir galėtume, kaip kiti, trauktis, parduoti, bet esame įsipareigoję daugiau kaip 14 tūkst. transporto priemonių, kurios kiekvieną mėnesį veža medikamentus, maisto produktus, specialią įrangą, kurie tik mūsų dėka ir kerta sieną. Todėl negalime trauktis – kovosime tomis priemonėmis, kuriomis tik įmanoma: sudarinėsime sąrašus, klausime, kodėl būtent šitas automobilis buvo tikrinamas, kodėl proteguojama viena ar kita įmonė.
Greitai įsigalios dar vienas naujas apribojimas – ant lietuviško tranzito automobilių bus kabinamos papildomos GPS plombos. Tai vėl papildomos išlaidos vežėjui, kuris ir taip jau uždirba tik kelis šimtus eurų nuo to vieno pervežimo. Todėl vežėjai galimai rinksis kitus maršrutus ir Lietuva gali netekti tranzitinės šalies statuso.
Reikia nepamiršti, kad Lietuvoje transportas sukuria apie 14 proc. BVP ir didžioji dauguma – daugiau nei 6 proc. užimtųjų – dirba transporto sektoriuje. Ši neaiški situacija iš tikrųjų paveiks ir gyvenančius Lietuvoje.
– Pirmieji tamsesni debesys Lietuvos verslui pradėjo telktis jau po suklastotų Baltarusijos prezidento rinkimų pernai rugpjūtį. Galbūt turite pavyzdžių, kai su sunkumais susidūrė kitų kaimyninėje šalyje veikiančių Lietuvos verslų savininkai? Be veiklos trikdymo biurokratinėmis priemonėmis galbūt sulaukta grasinimų ar kitokių aktyvių, gal netgi nusikalstamų veiksmų iš konkurentų, besinaudojančių susiklosčiusia situacija?
– Šiuo atveju susilaikysiu nuo komentarų, nes mano atveju konkurentai yra pagrindinė valstybinė įmonė. Bet bendraudami su didžiaisiais naujienų portalais, dienraščiais užsakinėdami reklamą, skelbimus pamatėme, kad tie verslai užsidarė darbuotojams neatėjus į darbą, nes jie buvo išgąsdinti – nors neužsiėmė jokios dezinformacijos skleidimu, bet tiesiog buvo apriboti nereikalingi žiniasklaidos šaltiniai.
Bet mano draugai, pavyzdžiui, kavinių, restoranų savininkai, dirba toliau, kai situacija Baltarusijoje šiek tiek stabilizavosi – jų verslai tiesiog mažiau susiję su politine situacija. Žinoma, situacija vis tiek nėra gera, nes prie koronaviruso, mažinančio klientų srautus, prisideda politiniai sprendimai. Labai gaila, kad tokia perspektyvi rinka taip staigiai susitraukė vien tik dėl kažkokių ambicingų vieno žmogaus planų.
– Kokios esminės priežastys, dėl kurių Baltarusijos rinka tokia patraukli Lietuvos verslui?
– Daug jaunų, lojalių darbuotojų, imlių naujovėms. Visuose miestuose didelė jų koncentracija – jeigu mūsų miesteliuose iš 70 tūkst. gyventojų gali dirbti tik koks 1 proc., su darbuotojais sunku. O Minske gyvena beveik tiek pat gyventojų, kiek visoje Lietuvoje, todėl darbuotojų ten rasti nesunku.
Didelė šalis su tais pačiais įstatymais, turi daug didelių miestų. Ten gera infrastruktūra, mažos kainos, įstatyminė bazė, darbo užmokesčio apmokestinimas, patrauklus darbdaviui Darbo kodeksas, lengva planuotis darbus. Kai mes vis dar ieškome švietimo sistemos revoliucijos, jų darbuotojai yra išlavinti senoviškai, turi sovietų švietimo pagrindus. Gamybinėse įmonėse, paprastas funkcijas be pridėtinės vertės labai lengva vystyti turint patikimus, lojalius darbuotojus.
– Kalbant apie žaliavų kainas, pasiūlą, Baltarusija irgi patraukli šalis. Jeigu verslas ir toliau būtų trikdomas, kokios lauktų pasekmės šioje srityje?
– Net ir dabar jaučiame dėl transporto trūkumo tam tikrą žaliavų stygių Lietuvoje. Daug statybinės, baldinės medienos, varžtų buvo tiekiama iš Baltarusijos, o dabar nevežant prekių į Baltarusiją nebėra transporto tų žaliavų atsivežti. Todėl kyla transporto kaina ir nebenaudinga tas žaliavas iš ten atsigabenti. Žmonės ieško pigesnių alternatyvų, kas užtrunka, dėl to kenčia verslas, kenčia pagrindinis pirkėjas, laukiantis baldų ar besistatantis namą.
Baltarusijoje daug lentpjūvių, kuriose buvo ruošiama statybinė mediena, surinkinėjami moduliniai nameliai, kurie keliaudavo į Lietuvą ir kitas šalis. O dabar prie logistikos trūkių, kuriems impulsą davė dar koronavirusas, prisidėjo dar tas neaiškumas. Dabar daug vežėjų stengiasi vengti Baltarusijos maršruto ir šios šalies.
Niekas nežino, kaip vežėjas bus interpretuojamas. Už tranzito procedūrą atsakingas vežėjas, todėl vežėjai dabar pergyvena, kad jų transportas nesustotų, nestrigtų ar išvis nebūtų konfiskuojamas. Gerai, kad turime geležinkelį – jų santykiai kol kas neblogi.
Kiek man teko girdėti, viskas vyksta sutartu metu, vagonų skaičius paduodamas bendrai – Lietuvos ir Baltarusijos ešalonai yra vadinami bendrais. Uostas jau tikrai jaučia padarinius – mūsų biuras Klaipėdoje šį mėnesį turi rekordinį 30 proc. srauto kritimą.
