Ne konkurentai – partneriai
„Šiltnamių ūkiai Lietuvoje nėra konkurentai“, – Rūta Juškienė pasakė tai, kas privertė nustebti. Kaip tai? Juk dėl pirkėjų, tikėtina, pečiais ties daržovių lentynomis stumdosi visi didieji Lietuvos šiltnamiai?
„Gal ir galima mus vadinti konkurentais, bet iš tiesų esame partneriai. Lietuvoje ir agurkų, ir pomidorų užauginama vos trečdalis to kiekio, kurio reikėtų“, – patikino ji.
R.Juškienė ir jos vyras Audrius Juška – didelio šiltnamių ūkio savininkai. 10 hektarų šiltnamių, esančių prie pat Anykščių, Vikonių kaime, – tai jų šeimos valdos, iš kurių agurkų bei pomidorų prikrauti vilkikai suka į Vilnių – į centrinį „Maximos“ prekybos tinklo sandėlį. Iš jo kasdien daržovės išvežiojamos į visas šio tinklo parduotuves.
Per metus – 850 tonų pomidorų, 1500 tonų trumpavaisių agurkų, ilgavaisių agurkų – 1300 tonų. Tiek šių daržovių A.Juškos ūkis užaugina Lietuvos pirkėjams.
Ieškojo išeities
Ar patys ankstyviausi agurkai per pastaruosius trylika metų smarkiai pabrango?
„Ne, – nukirto R.Juškienė. – Tikrai ne. Kai mes apie 2005-uosius atsinaujinome šiltnamius, už ankstyviausiųjų kilogramą gaudavome 9–10 litų (iki 3 eurų), šiais laikais – apie 2 eurus.“
Tačiau R. ir A.Juškai startavo ne 2005-aisiais. Pirmiausia buvo griūtis. Taip galima pavadinti jų šeimos ūkininkavimo pradžią.
Rūta su Audriumi susituokė būdami devyniolikmečiai ir 1989-aisiais susilaukė pirmosios dukters, dar po ketverių metų – antrosios. Jų vaikai augo kartu su atkurta valstybe, ir šeimai reikėjo gerai pasukti galvą, ko griebtis, kad išsilaikytų.
Nors A.Juška, kaip ir dauguma anykštėnų, tuo metu dirbo „Anykščių vyno“ gamykloje, šeimos pajamos buvo kuklios.
Kėdainiuose gyvenantis Audriaus brolis mestelėjo mintį, kad vertėtų paauginti pardavimui agurkų. Anykščiuose 2,5 aro žemės sklype prie tėvų namo jie pasistatė šiltnamį ir įrengė šildymą.
„Agurkai užderėjo. Vienu kartu jų priskindavome apie 100–200 kilogramų. Būdavo, keldavausi 4 valandą ryto, skindavome, nuveždavau juos pardavėjui į turgelį ir 8 valandą jau būdavau darbe“, – pasakojo Audrius.
Viską darė savo rankomis
Agurkai padėjo sukaupti lėšų, ir apie 1998-uosius šeima įsigijo sodybą ir kelis hektarus žemės šiltnamių statybai.
„Statėmės tuos šiltnamius, o aš jau laukiausi trečios dukters“, – sakė Rūta.
Metalines konstrukcijas A.Juška nusipirko iš sovietmečiu veikusio daržininkystės ūkio, o iš bankrutavusių Pagirių šiltnamių – šilumai tiekti reikalingus vamzdynus. Patys suvirino malkomis kūrenamas krosnis, patys dviguba plėvele apdengė 20 arų žemės užimančius šiltnamius. Ir toliau dirbo savo jėgomis, padedami tėvų.
„Tuo metu nebuvo modernių sistemų, sodindavome agurkų daigus į durpes. Pati juos laistydavau, tampydama laistymo žarną, o mūsų tėvai pakaitomis naktį kūrendavo katilinę. Galop kokiais 2003 metais Audrius išėjo iš „Anykščių vyno“, nes pakelti abiejų darbų buvo nebeįmanoma“, – prisiminė R.Juškienė.
Konkurentų nebuvo
1999-aisiais A.Juška savo ūkiui nutiesė kelią iš Anykščių į pirmąsias dar tik Vilniuje veikusias „Maximos“ parduotuves. Kaip jis išdrįso imti ir į sostinę nuvežti agurkų?
„Gyvenimas prispyrė, – šyptelėjo Audrius. – Reikėjo pinigų, reikėjo dirbti. Neturėjau daug pasirinkimų.“
Tuo metu didieji šiltnamiai augino tik ilgavaisius agurkus – ankstyvą pavasarį tik jie pasirodydavo parduotuvėse.
„Puikiai prisimenu, kaip kartą, paskambinęs „Maximos“ vadybininkui, išgirdau jo klausimą, kada gi aš nuleisiu agurkų kainą. Atsakiau, kad tada, kai tik atsiras konkurencija.
Tais laikais dar nebuvome ES ir iki gegužės 25 dienos importuotai produkcijai būdavo taikomi muitai. Taigi nei lenkai, nei kiti augintojai iš Europos negalėjo atvežti pigiau, nei aš pasiūliau – už agurkų kilogramą ne vienus metus gaudavau po 5 litus.
O lito vertė buvo didelė. Derybinė jėga buvo mano pusėje – konkurencijos ilgai nebuvo“, – pasakojo A.Juška.
Rūta augino vaikus, bet, atsitraukdama nuo namų, pati skindavo agurkus ir paruošdavo dėžių siuntas į Vilnių. Per dieną šeima jų priskindavo 0,5–1 toną – tiek tilpdavo į krovininį mikroautobusą.
Netrukus jie šiltnamiuose nuskindavo du derlius daržovių – pasibaigus agurkams, sodindavo rudeninius pomidorus ir jais nuo rugsėjo aprūpindavo „Maximos“ pirkėjus.
Verslu patikėjo ir bankas
Šiuo metu A.Juškos šeimos ūkio valdos siekia 10 hektarų šiltnamių. Kada ir kaip įvyko jų plėtra?
Pasak R.Juškienės, nuolatinis nuovargis privertė „neatsargiai pasvajoti“. Dirbdamas senuose šiltnamiuose negalėjai turėti pertraukos. Reikėdavo nuolat parūpinti malkų, o nuo kovo tekdavo kūrenti katilinę naktimis.
„Sunkiai pakeliamas darbas įskėlė svajonę apie automatinę katilinę. Juo labiau kad tuo metu atsirado ir galimybių gauti ES paramą. Šiltnamių įrengimas – labai brangus, be paramos apie plėtrą negalėjo būti nė kalbos.
Taigi 2005-aisiais bankui pateikėme paskolos prašymą ir, Vikonių kaime nusipirkę 5,5 hektaro žemės, pasistatėme 2 ha šiltnamių ir dujinę katilinę“, – pasakojo R.Juškienė.
Vis dėlto jai iki šiol kelia nuostabą, kad tuo metu bankas, suteikęs projektui įgyvendinti reikalingą paskolą, patikėjo dviem žmonėmis, ant pliko lauko užsimojusiais pasistatyti kelių milijonų eurų vertės šiltnamius.
„Dirbome patys, konsultavomės su agronomais. Kadangi vienintelė mokėjau angliškai, išmokau kompiuteryje valdyti laistymo ir tręšimo sistemas. Buvo žmonių, mokslininkų, kurie stumtelėjo padrąsindami, kad nepritrūkčiau valios“, – pasakojo Rūta.
Vis dėlto, pradėjus šiltnamių plėtrą, sunkiausia buvo peržengti ribą, skiriančią šeimos verslą nuo darbdavio pozicijos. Juk, pastačius šiltnamius, šuolis aukštyn buvo didelis – dirbti juose pradėjo 30 žmonių. Jiems reikėjo garantuoti atlyginimus, sumokėti mokesčius, o ir psichologiškai tapti darbdaviu buvo sunku.
„Reikėjo įsisąmoninti, kad joks samdomas darbuotojas nedirbs taip, kaip dirbi pats sau. Tačiau ilgainiui ta baimė atlėgo – mes tapome labai artimi. Tiems šiltnamiams jau trylika metų, bet dar yra nuo 2005-ųjų tebedirbančių žmonių“, – sakė moteris.
Su užsakovais – koja kojon
Ir dar apie tai, kas svarbu. Pasak A.Juškos, iš 2 hektarų šiltnamių per savaitę buvo priskinama apie 30 tonų agurkų. Kone visi jie pasiekdavo „Maximos“ tinklo parduotuves.
„Tai buvo ir liko laiko patikrintas užsakovas. Su bendrovės vadybininkais galėdavau tartis dėl užsakymų bet kada, kai tik prireikdavo. Pavyzdžiui, matydamas, kad derlius tam tikru metu bus didesnis nei įprastai, skambindavau ir po darbo valandų.
Kalbėdavomės, planuodavome – jie žinodavo, kaip tai paskirstyti rinkoje. Taigi realiai būtent bendradarbiaujant su „Maxima“ įvyko ir trečioji šiltnamių plėtra. Prekybos tinklas plėtėsi, mes – taip pat“, – kalbėjo A.Juška.
Anot R.Juškienės, darbas su prekybos tinklais nėra paprastas. Kokybė – dar ne viskas, nes būtina garantuoti ir tam tikro daržovių kiekio tiekimą. O tai – iššūkis.
Didžiausia šiltnamininkų problema Lietuvoje yra sezoniškumas – plėtrą stabdo saulės stygius. Šilumos energijos galima pasigaminti, o įrengti modernią apšvietimo sistemą yra nepaprastai brangu – 1 hektarui šiltnamių reikia maždaug 1 mln. eurų.
Vis dėlto tolesnės plėtros ūkininkai neišsižadėjo. Pabrangus dujoms, jie ES ir savo lėšų investavo į biokuro katilinę bei energijos taupymo technologijas. Tuo pat metu ūkis smarkiai padidino ir šiltnamių plotą – iki 10 hektarų, tačiau tai padarė jau be ES paramos. O baigę šią plėtrą 1 hektarą senųjų šiltnamių skyrė braškėms auginti ir jas tiekia išskirtinai „Maximos“ tinklui.
Šiuo metu A.Juškos ūkyje jau dirba apie 180 žmonių – tai šiltnamių darbuotojai, agronomai, vadybininkai, buhalteriai.
O ar pati Rūta tebeskina agurkus?
„Retai. Bet turiu įprotį kas savaitgalį, kai šiltnamiai būna ištuštėję, apeiti juos visus ir apžiūrėti, ar visur tvarka.
Tiesioginis mano darbas yra susijęs su kokybe – turime Gero ūkininkavimo praktikos sertifikatą. Reikalavimų pagal jį – begalybė, ir tai yra mano rūpestis“, – paaiškino ji.
Bankas, suteikęs projektui įgyvendinti reikalingą paskolą, patikėjo dviem žmonėmis, ant pliko lauko užsimojusiais pasistatyti keliųAudriaus milijonų eurų vertės šiltnamius.
xxx
Vilma Drulienė
„Maximos“ komercijos vadovė
„Šiuo metu dirbame su daugiau nei šimtu Lietuvos ūkininkų, tarp jų esama ir didelių, ir smulkių šeimos ūkių.
Ieškome būdų, kaip padėti ūkininkams parduoti kuo daugiau jų pagamintos produkcijos. Rūpinamės, kad pirkėjai ekologiškų, mėgstamų lietuviškų produktų galėtų įsigyti ne tik turguose, bet ir užsukę į mūsiškį prekybos centrą, esantį arčiausiai namų.
Mūsų parduotuvėse kasdien apsilanko per pusę milijono pirkėjų, todėl geriau nei bet kas kitas juntame reiklių Lietuvos pirkėjų norus ir skonį. Bendradarbiaudami su ūkininkais ir kitais maisto produktų gamintojais Lietuvoje dalijamės savo žiniomis ir patirtimi, kartu ieškome sprendimų, kaip patenkinti vartotojų poreikius.
Mums džiugu matyti, kaip nedideli šeimos ūkiai ir smulkūs gamintojai, kurie anksčiau savo užaugintas gėrybes ir pačių pagamintus produktus pardavinėjo tik lokaliai, pamažu perėjo ir į didžiąją prekybos rinką. Ir mums, ir ūkiams ši partnerystė leidžia augti ir stiprėti. O rezultatas – didelis lietuviškų prekių asortimentas, reikalingas pirkėjams.
Esame atsakingi už bendradarbiavimą su ūkininkais ir Lietuvos gamintojais, todėl ir toliau jiems stengsimės sudaryti kuo daugiau galimybių produkciją realizuoti mūsų tinklo parduotuvėse.“
