Lyginant su Lisabona, Valensija yra kitoje Pirėnų pusiasalio pusėje. Taigi ją skalauja ne Atlanto vandenynas, bet Viduržemio jūra. Viena, tai nurodo tam tikras ribas – žemes abipus šios jūros. Kita, jūra reiškia ryšius, įskaitant bendravimą, prekybą, kultūros mainus, abipus jos. Būtent tuo ilgus šimtmečius antikoje naudojosi graikai, vėliau – romėnai. Tuo naudojosi ir valensiečiai, kol jie nebuvo atkirsti nuo ryšių su Naujuoju pasauliu, kurį įkūnijo atrasta Amerika.
Valensija įkurta romėnų 138 m. prieš Kristų. Mieste buvo įkurdinti romėnų kariai, kovojantys prieš Iberijos maištininką Viriatą. Šį vardą miniu dėl jo sąsajų su lietuviškuoju „vyras“. Vardas Valentia nurodo į narsiuosius, tuos, kurie įgyja narsą kovodami su didvyriu. Tai perša mintį, kad narsa – tai, kuo pusės dalijasi, net jei jos priešiškos. Savo narsą Valensija įrodė daug kartų per savo ilgą gyvavimo istoriją. Šią istoriją liudija išlikę pastatai ar jų liekanos tiek iš romėnų, tiek iš maurų, tiek iš aragoniečių laikų.
Romos imperijos žlugimas, atrodė, buvo pasaulio pabaiga, bet kai kam, įskaitant Valensiją, tai buvo naujo pasaulio pradžia. Vestgotai, asimiliuoti postromaniškosios kultūros, maurai, iš kurių vėliau reikėjo atkovoti tą kultūrą, ir ispanai, lemtingi kaimynai, – šie prieštaringi veiksniai leido susiformuoti savitam valensiečių pasauliui, kuriame tarnai virto ponais ir atvirkščiai.
Rekonkistos paradoksas tas, kad Valensijos atkovojimas stūmė ją į Ispanijos glėbį. Kitaip tariant, siekdami atkovoti savo, krikščionių, tapatumą valensiečiai buvo priversti susitelkti su ispanais. Kita vertus, Aragono karalystė viduramžiais buvo tas lopšys, kuriame susiformavo katalonų kalba ir kultūra, skirtinga nuo ispanų.
Tai galima palyginti su Baltarusijos ir Ukrainos kultūromis, atsiskyrusioms nuo Rusijos tada, kai jos buvo LDK pakraščiais. Kitas pavyzdys – Latvijos ir Estijos tautos, kurios susiformavo ir išliko dėka „ponų“ (vokiečių, danų, švedų, lietuvių su lenkais, rusų) kaitos regione.
Prūsai – tie, kuriems nepasisekė dėl pastovių ponų ir, nepamirškime, veržlių kaimynų, susiviliojusiems šia ponyste. Juk vienas iš svarbiausių prūsų nutautinimo veiksnių buvo tūkstančiai lietuvių, kurie nenutrūkstamu srautu kirto LDK ir Prūsijos sieną ir asimiliavo prūsus Mažojoje Lietuvoje.
Panaši tendencija ryški Valensijoje: ypač ekonominio pakilimo laikotarpiais čia plūsta ispanakalbiai ne tik iš Ispanijos, bet ir Lotynų Amerikos. Vis dėlto gausus imigrantų būrys iš tokių šalių kaip Italija, Rumunija, Italija ir net Jungtinė Karalystė silpnina valensiečių kalbos pozicijas, kurias išlaikyti dvikalbystės sąlygomis reikia ypatingos narsos. Kita vertus, imigrantai yra tai, kas liudija miesto klestėjimą ir paradoksaliai demonstruoja valensiečių kultūros patrauklumą.
Valensija turi tiek didelį senamiestį, tiek naująjį miestą, sutelktą kitur nukreiptos Turijos upės senvagėje. Rašydamas šias eilutes praėjus porai metų po apsilankymo Valensijoje, ryškiausiai prisimenu būtent šį naujamiestį, kuris apima didžiausią Europos jūrų muziejų su delfinariumu, zoologijos sodą, mokslo ir meno muziejus, parkus ir vaikų žaidimo aikšteles. Šniokščiančią upę, kuri vis išsiliedavo, pakeitė naujoji agora, kurioje srūva idėjos. Čia viskas mainosi: nauja ir sena, menas ir mokslas, vanduo ir sausuma, gamta ir kultūra, vidus ir išorė, šaltis ir šiluma, kraštas ir pasaulis.
Valensiečiai architektai Santiago Calatrava ir Madrilenianas Félixas Candela verčia susimąstyti apie krašto narsą. Keliaudamas iš viešbučio į universitetą mačiau elegantiškus pastatus stiklo fasadais. Tiesą sakant, turėjau važiuoti dviračiu, nes šalia kiekvienos gatvės – dviračių takai su nuomojamų dviračių stotelėmis.
Metro ir dviračiai – puiki formulė kiekvienam miestui, norinčiam išvengti kamščių. Gaila, kad to nesupranta Vilniaus valdžia, kiek ji besikeistų. Ji nesupranta ir tokių pastatų, kaip Zahos Hadid suprojektuotas Gugenheimo muziejus, reikšmės.
Tą patį galima pasakyti apie suprojektuotą Danielio Liebeskindo dangoraižį, dėl kurio vyksta aršios diskusijos. Kita vertus, valdžia galbūt per gerai supranta, kad tai pakeistų visą Vilniaus pasaulį, o tam trūksta narsos. Juk miestui tapus pasauliniu žlugtų mūsų mažas pasaulėlis.
Kas dėl Valensijos pasaulio, kyla klausimas – kur jo centras: senamiestis su gotikine katedra, jachtų ir burlaivių uostas, art nouveau stiliaus centrinė stotis bei centrinis turgus ar minėta senvagė su naujais pastatais.
Yra dar vienas centras, tai – smėlėtas nelyginant Palangos paplūdimys. Vietoj pušyno čia – palmių alėja, o miško stygių kompensuoja tai, kad paplūdimys maždaug tris kartus platesnis nei Palangoje. Kovo mėnesį jūra man nepasirodė per šalta maudynėms. Iš vienos pusės Valensijos paplūdimį riboja atviras lankytojams jachtų uostas, iš kitos – ribų nėra. Bent jau jų neaptikau.
Tai priminė mano jaunystės (kai pasaulis dar buvo priešakyje) žygį Neringos kopomis nuo Parnidžio kopos į pietus: priekin klampojau keturias valandas, bet priešakyje neaptikau jokios ribos ar ženklo, kad kopos baigsis – jūra ir marios šonuose atverdamos, o ne užverdamos, nesiskaitė. Dabar toks žygis būtų neįmanomas, nes prisistatytų pasieniečiai su automatais deklaruodami mūsų pasaulio pabaigą.
Valensiečiai – kitokie katalonai, besivaržantys su barseloniečiais. Šiuo metu pirmieji, skirtingai nei antrieji, nesiveržia į žygį dėl nepriklausomybės, kurios neišvengiama pasekmė – sienos ir automatininkai prie jų.
Apie jachtų uostą verta pakalbėti atskirai. Nors valensiečiai, kaip ir barseloniečiai, buvo atskirti nuo Amerikos reikalų XVI a. ir vėliau, Valensija buvo pirmoji Europoje priėmusi 2007 m. Amerikos taurės jachtų lenktynes. Ta proga jachtų uostas buvo sutvarkytas ir atskirtas nuo prekių uosto. Pasivaikščiojimas pirsais – ypatinga pramoga tiems, kurių žvilgsniai nukreipti į platų pasaulį. Valensija pasaulyje garsėja (ar garsėjo) ir Formulės 1 lenktynėmis, teniso turnyru bei jojimo varžybomis.Visa tai liudija apie Valensijos tiek atvirumą, tiek patrauklumą. Jei miestas negali iškeliauti, jis tuti padaryti, kad kiti pas jį atkeliautų.
Žmonės atkeliauja į Valensiją ir dėl Falles festivalio, kuris vyksta kasmet kovo viduryje nuo XVIII a. Atvykęs kovo pabaigoje, į festivalį pavėlavau, bet aplankiau Falles figūrų muziejų. Tai satyriškos figūros, pašiepiančios Valensijos pasaulio personažus. Niekam taip nereikia narsos kaip pasijuokti iš savęs.
Minėtas centrinis turgus – vieta, kur gali sutikti įvairiausius personažus. Sako, kad darbininkai ir pardavėjai visose šalyse panašūs. Vis dėlto mano įspūdis kitoks. Tuo metu, kai rašiau šias eilutes, rodydamas į akiniuotą profesorių paklausiau dukros, ar ji įsivaizduoja šį žmogų turguje už prekystalio. Dukra narsiai purtė galvą. Įsivaizduok, pasakiau jai, tokį žmogų mačiau Valensijos turguje pardavinėjantį žuvis ir kalmarus. Kitas profesorius už grašius pardavinėja savo kelionių reportažus. Tarno ir pono vaidmenų susikeitimas?
Prof. dr. Tomas Kačerauskas, VGTU Filosofijos ir kultūros studijų katedros vedėjas
