Turbūt mažiausia, ką galime padaryti atsidėkodami savo karingajam (įvairiuose frontuose, įskaitant kultūros) valdovui – sugrąžinti jo vardą Vilniaus universitetui.
Kita vertus, pastebėjau tokį reiškinį: kuo ilgesnis universiteto pavadinimas, tuo jo reitingas žemesnis. Tarkim, kokio nors Šlovingojo Juodojo erelio vėliavos Nosferato vardo Kuolo ordino Septynpilio universiteto vardas bylotų apie jo vietą reitingų apačioje. Beje, sovietmečiu Vilniaus universiteto pavadinimas buvo dar ilgesnis.
Apie Budapeštą svajojau seniai, o proga jį aplankyti pasitaikė, kai mane pakvietė Vengrijos mokslų akademija (VMA). Beje, Vengrijos institucijos (įskaitant mokslines) ilgiausiai (iki pat XIX a. vidurio) išlaikė lotynų kalbą, taip sergėdamos paskutinę antikos ribą viešajame Europos gyvenime.
Tai keistai susiję su siekiu išsaugoti savo tapatumą vokiškakalbėje aplinkoje dviguboje Austrijos-Vengrijos valstybėje. Taip palikuoniai hunų, kurie prisidėjo prie Romos imperijos žlugimo, ilgiausiai rūpinosi antikinės Romos prisiminimu. Beje, galima išvesti ne vieną paralelę tarp vengrų Austrijoje-Vengrijoje ir lietuvių Lenkijoje-Lietuvoje.
Daugiausia miesto įžymybių – garsiojoje dalyje Budoje, kuri davė Vengrijos sostapilio vardo pradžią. Beje, šioje dalyje – ir VMA svečių namai, kuriuose gyvenau. Pirmiausia aplankytina gotikinė šv. Motiejaus bažnyčia, kurioje buvo karūnuojami Vengrijos karaliai. Bažnyčioje daug dėmesio skiriama pavergiančio grožio jaunajai karalienei Elžbietai.
Tai – pirma užuomina apie tai, kaip persipynusios laisvė ir vergovė: nieko taip negeidžiame kaip būti pavergti gražuolės karalienės. Šalia šv. Motiejaus bažnyčios – Žvejų bastionų neogotikinis kompleksas. Toliau – prezidentūra, dailės ir istorijos muziejai.
Eidamas pro prezidentūrą ant tvoros pamačiau plakatus su Vengrijos husarų uniformomis. Husaras – kita Vengrijos istorinė įžymybė, davusi vardą garsiesiems Lietuvos-Lenkijos kariuomenės daliniams, nulėmusiems ne vieną mūšį. Tiesa, mūsų husarai, skirtingai nei vengrų, buvo sunkioji raitija. Vis dėlto K. Chodkevičius turėjo būti pamišęs, kad Salaspilyje prieš švedų pėstininkų iečių mišką ir muškietininkų kulkų lietų siųstų mūsų husarus ir... laimėtų. Apie pamišimą dar pakalbėsime ir ne tik čia.
Savo nuostabai, Istorijos muziejaus dengtame kiemelyje aptikau Lietuvos pokario pasipriešinimo parodą. Žiūrėdamas į Lietuvos uniformuotus miškinius (kuriuos dabar vadiname partizanais) mąsčiau apie nepriklausomybės ribas, susitraukusias iki miško ar net bunkerio. Turint omeny tai, kad daugiausia miškinių žuvo nuo uniformuotų išdavikų rankos, tarpukario Lietuvos uniforma – nepriklausomos politinės tvarkos prisiminimas – tapo mirties ženklu tiek anapus miško, tiek jo glūdumoje. Kita vertus, uniforma – tvarkos požymis – tapo ir tuo, kas leidžia (ne)atpažinti figūrą, visiškai praradusią savo pavidalą ir tapatumą, kažkokį gynėją-žudiką-išdaviką-agentą-didvyrį-kankintoją-patriotą. Turbūt daugiavardiškumas yra tai, kas geriausiai nusako Lietuvos pokario situaciją. Jei tai nebūtų taip žiauru, galima būtų pavadinti postmodernizmo pradžia.
Toliau Budoje ant Gellérto kalvos – Laisvės statula, kurią vengrų skulptorius archetipiškai matė kaip moterį, laikančią plunksną. Matyt, laisvės tikrai trūko, jei jos skulptūra pastatyta taip, kad matytųsi iš bet kurios miesto dalies. Tai tam tikra kompensacija piliečiams, kurių laisvės troškimas buvo užgniaužtas prieš kelis dešimtmečius.
Paradoksalu ir tai, kad laisvės plunksna – didžiausia sunkenybė, kuri neatsiejama nuo sunkių laisvės kovotojų pareigų. Kita vertus, plunksna yra ir tai, kas įpareigoja rašytoją visais laikais kovoti už laisvę.
Leidžiantis nuo kalvos – bažnyčia uolose. Tai – prisiminimas apie Romos imperijoje persekiojamus krikščionis. Tai siejasi ir su tikinčiųjų nelaisve išpažinti savo tikėjimą socialistinio lagerio šalyse. Maža to, bažnyčioje yra užuominų apie antikinę krikščionių koptų šventyklą, kurią aptiko vengrų archeologai. Kita užuomina – apie mūsų istorijos brolių lenkų Čenstakavos Dievo motiną. Čenstakava man svarbi dvejopai. Pirma, Čenstakavos vienuolynas – ta vieta, nuo kurios prasidėjo išsilaisvinimas nuo mūsų užkariautojų XVII a. „tvano“ metu. Antra, Čenstakava – mano pirmos nakvynės vieta keliaujant automobiliu su šeima į bet kurią šalį, esančią vakaruose ar pietuose nuo Lenkijos. Tačiau apie tai – kitą kartą. Beje, socializmo laikais ši bažnyčia uoloje taip pat buvo uždaryta.
Grįžtant į centrinę Budos dalį neįmanoma praeiti pro kitą mitinę figūrą – Drakulą, – kuris kadaise čia kalėjo požeminiuose labirintuose. Apie Drakulą žinome ir daug, ir mažai. Turbūt nerasime pasaulyje žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs apie šį vampyrų protėvį iš vengriškos dabartinės Rumunijos dalies – Transilvanijos, iš kurios kilęs ir S. Batoras. Drakulos mitas nuolat puoselėjamas romanuose (garsiausias – airio B. Stokerio) ir filmuose (žymiausias – vokiečio W. Herzogo). Režisieriaus Herzogo pėdsakai – ir Lotynų Amerikoje, bet apie tai – kitas pasakojimas. Tiesa, čia dar kalbėsiu apie kitą figūrą iš Lotynų Amerikos. Istorijos apie grafą Drakulą – tikri labirintai, kuriuose neaišku, kas – tikrovė, o kas – mitas. Vaikystė turkų nelaisvėje, jaunystė – Budos požemiuose, įkalinus karaliui Motiejui, turkams nepasidavusi ir skrydį nuo uolų pasirinkusi jauna žmona, trisdešimt tūkstančių belaisvių, jo įsakymu pasodintų ant kuolų, vampyrizmas bandant susigrąžinti nuotaką – visos šios istorijos keliauja iš filmo į knygą ir atvirkščiai apaugdamos vis naujais pasakojimais. Beje, dar yra opera, kurios kaukėti (venecijietiški?) personažai įkurdinti labirintuose.
Bene garsiausias Budapešto parkas – Margaritos saloje, kurioje nevažinėja automobiliai (vien autobusai). Dunojus iš abiejų pusių, fontanas ir vandens bokštas – šios vandens temos neatsiejamos nuo istorijos, kelionių ir judėjimo laisvės temų.
Kitoje Dunojaus pusėje – Pestas su antru pagal dydį Europoje (po Rumunijos) parlamentu pakrantėje. Taigi vengrai varžosi su romėnų palikuoniais ne tik dėl Drakulos. Tai – įspūdingiausias neogotikinis pastatas, kokį teko matyti. Atsiskyrę nuo savo istorijos „brolių“ Habsburgų XX a. pradžioje, vengrai turėjo susigrąžinti viduramžių karalystės didybę. Po parlamento aikšte – memorialas 1956 m. sukilimo dalyviams. Įvykių epicentras buvo kaip tik Parlamento aikštė, kurioje iš pradžių sovietų tankistai broliavosi su vengrų minia. Viskas prasidėjo, kai iš gretimų pastatų į sovietų karius pradėjo šaudyti provokatoriai-gynėjai-išdavikai-didvyriai. Tuomet buvo paleistos kulkos į beginklę minią su moterimis ir vaikais, taip palaidojant laisvės viltis keturiems dešimtmečiams.
Kiekviename mieste pirmiausia lankau parkus ir muziejus. Niekada nepraleidžiu ir modernaus meno muziejaus, kurį turi kiekviena sostinė. Čia lankausi ne tik bandydamas suprasti meno prigimtį ir raidos tendencijas. Nemanau, kad šiuolaikinis menas išgyvena krizę. Priešingai, jis stovi kažkur ant uolų, nuo kurių atsiveria platūs kaip niekada keliai.
Be to, šiuolaikinis menas išbandomas medijų kovos sąlygomis. Neatsitiktinai vaizduojamosios dailės kalba pasikeitė atsiradus fotografijai, o vėliau – kinui. Jei menas nebeatvaizduoja (kaip fotografija) tikrovės, kokia jo paskirtis? Koks menininko vaidmuo? Koks meno vaidmuo viešame gyvenime? Ar tikrovė sukuriama? Šie klausimai – atviri iki šiol. Tiesą sakant, jei paaiškėtų atsakymai į juos, menas mirtų. Tuomet jį beliktų išskrosti kaip lavoną Upsalos universiteto auditorijoje. Ar menas uždaromas muziejuje ne tam, kad jis čia būtų išskrostas kritikų ir žiūrovų? Beje, menas (kaip ir filosofija) jau ne kartą buvo paskelbti mirę, kol koks nors pamišėlis (t. y. menininkas) su žibintu dieną turgaus aikštėje nepaskelbdavo priešingai. Dievo, t. y. primestų taisyklių ir nuostatų, mirties aspektas – gyvas menas.
Grįžkime prie Budapešto modernaus meno muziejaus. Eidamas į tokio pavadinimo muziejų visada susimąstau, ką ten rasiu – modernų (t. y. XIX a. pab. ir XX a. pirmosios pusės) ar postmodernų (nuo XX a. antros pusės), o gal postpostmodernų meną? Tačiau dėl vieno neapsirinku – beveik visur rasiu J. Mačiūno ir jo Fluxus (vėl vandens tema) pėdsakus. Ne išimtis – Budapešto Ludwigo muziejus. Koks čia menas (modernus ar postmodernus), nežinia – matyt, dar per mažai išskrostas. Gali būti, kad jis – ties riba, kaip ties riba yra J. Mačiūno tautinis tapatumas (beveik niekur nemačiau, kad jis būtų siejamas su Lietuva).
Kitas pavyzdys ties riba – mūsų regionas, kurio viename pakraštyje yra Vengrija, kitame – Baltijos šalys. Gali būti, kad bet koks menas turi būti ties riba, kad išliktų menu. Beje, pasaulio muziejuose sutinku daugybę menininkų iš ribinio ugdymo regiono, kurį meno anatomai apibūdina kaip Vilniaus piešimo mokyklą (Ž. Lipšicą, Ch. Soutine’ą ir kt.), bet niekur nesutinku jokių M. K. Čiurlionio pėdsakų. Kitaip tariant, plačiausiai apie Lietuvą byloja ne lietuviai, bet vilniečiai. Beje, tą patį galima pasakyti apie Vilniaus (kuris buvo ne tik meno, bet ir religijos paribys) šventuosius, kurių yra septyni ar aštuoni, nors Lietuva teturi vieną. Manau, šventieji – taip pat pamišėliai su žibintais dieną.
Klasicistinė Didvyrių aikštė – su dviem muziejais šonuose, už jos – didelis parkas ir neogotikinė pilis. Kadangi vienas iš muziejų buvo uždarytas, teko tenkintis Kunsthale, kuria nenusivyliau. Jos buda – brazilo S. Salgado fotografijos apie gamtos ir kultūrų tolimus pakraščius. Tai ir sniego gotikinė katedra vandenyne, ir medituojanti tarp karvių afrikietė, ir amazonės indėnės, būriu žygiuojančios prieš laiko tėkmę.
Paskutinę viešnagės Budapešte dieną karsčiausi po istoristinės XIX a. katedros bokštus. Lietus tam nesutrukdė – tik panaikino ribą tarp žemės ir dangaus. Beje, ši riba buvo išnykusi ir pirmąją dieną, kai lėktuvas negalėjo nutūpti dėl rūko.
Prof. dr. Tomas Kačerauskas, VGTU Filosofijos ir kultūros studijų katedros vedėjas
