Tai – itin keista istorija. Hitų „Take On Me“, „The Sun Always Shines On TV“, „Summer Moved On“ ir daugybės kitų melodingų dainų autoriai, sakytų skeptikai, šiek tiek apsimelavo.
Prieš daugiau nei tris dešimtmečius išgarsėję muzikantai, kurie yra žymiausi Norvegijos popmuzikos atstovai pasaulyje, 2009-aisiais paskelbė, kad ketina išsiskirstyti.
2010-aisiais jie surengė pasaulinį atsisveikinimo koncertų turą „Ending On A High Note“. Atsisveikino įspūdingai – su valstybiniais apdovanojimais už nuopelnus Norvegijoje, karališkosios šeimos dėmesiu, keturiais koncertais Osle, koncertais Europoje, Amerikoje ir Azijoje, gerbėjų ašaromis, graudžia atsisveikinimo daina „Butterfly“, specialiai išleista knyga apie grupės istoriją.
Šio atsisveikinimo turo metu „a-ha“ antrą sykį grojo Lietuvoje – pirmasis grupės pasirodymas mūsų šalyje dar 2002-aisiais vyko Vilniaus „Žalgirio“ stadione.
Daug kas stebėjosi – „a-ha“ tikrai nesiskundė populiarumo stygiumi. Tačiau sklido kalbos, kad atskirais limuzinais į koncertus keliaujantys grupės nariai – vokalistas Mortenas Harketas, klavišininkas Magne Furuholmenas ir gitaristas Palas Waaktaaras – tiesiog nebesutaria.
„Visi trys sutinkame, kad turėjome pakankamai problemų. Mūsų atvejis – trys labai stiprūs, užsispyrę žmonės vienoje grupėje. Nėra vieno lyderio, grupės variklio, kuris viską galėtų pakreipti jam tinkama linkme. Kartais tai sukuria labai sunkias situacijas.
Be to, „a-ha“ gyvuoja 25 metus, o pažįstami esame dar seniau. Nedaug yra muzikantų, kurie kartu praleido vaikystę, paauglystę ir didelę dalį suaugusiųjų gyvenimo.
Man vis labiau patinka tikras komandinis darbas – kai visi vieni kitus gerbia ir nesiožiuoja, jeigu reikalai klostosi ne taip, kaip norisi. Todėl man mielesnis bendradarbiavimas su žmonėmis, kurie yra lankstesni.
Kai subyra santuoka, nėra vieno kalto – tiesiog tarp tų žmonių kažkas nutiko, gal jie nustojo vienas kitu rūpintis. Arba vienas jų pamatė, kad santykiai – ne tokie gražūs, kokius jis įsivaizdavo. Mūsų atvejį palyginčiau su pora, kuri bandė gelbėti santuoką, bet tai nepavyko. Ir tada visi suprato, kad skyrybos – geriausia išeitis. Ne tik dėl pačios poros, bet ir dėl jos vaikų“, – tada lrytas.lt sakė M.Furuholmenas.
Grupės sprendimas skirstytis atrodė rimtas ir galutinis, todėl daug kas nustebo, kai 2014-aisiais „a-ha“ pranešė, jog vėl pagros kartu – iš pradžių tik viename festivalyje Brazilijoje.
Tada buvo paskelbta, jog grupė pagros Nobelio taikos premijos įteikimo ceremonijoje Osle, o 2015-aisiais paaiškėjo, jog muzikantai vėl kuria kartu – tais metais pasirodė naujas albumas „Cast In Steel“, buvo surengtas jo pristatymo koncertų turas.
Tuo metu muzikantai vis dar tvirtino, kad susibūrė trumpam – tik porai metų. Lyg užsimindami, kad jų sprendimas skirstytis niekur nedingo, o atsikūrimas – tik šiaip lyrinis nukrypimas. Tačiau dveji metai praėjo, o „a-ha“ toliau groja kartu.
Pernai pasirodė grupės akustinis koncertinis albumas, o šią vasarą „a-ha“ keliauja po Europos erdves po atviru dangumi, toliau grodama naujus ir senus savo kūrinius.
Kodėl grupė vėl kartu? Niekas dorai neaiškina, tačiau populiariausia versija – muzikantai mėgsta groti didelėms minioms ir uždirbti daug pinigų, o atskirai tai daryti jiems ne itin sekasi. Soliniai „a-ha“ narių projektai tiesiog domina kur kas mažiau žiūrovų.
Tiesa, šiuo grupės atgimimu niekas nesiskundžia. Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje išgarsėjusi grupė turi kelias dešimtis dainų, kurių popmuzikos pasaulyje pavydėtų bet kas, toliau rašo itin melodingą, romantišką ir įsimenančią muziką, o aukštas M.Harketo balsas ir šiandien skamba beveik taip įspūdingai, kaip įrašuose.
Kad lietuviai šiai grupei neabejingi, akivaizdu – visi bilietai į koncertą Trakuose išgraibstyti dar prieš porą mėnesių, pirmadienio vakarą Trakuose susidarė automobilių spūstys dėl iš visos Lietuvos į koncertą keliaujančių gerbėjų.
Į ežero salą plūdę žiūrovai – daugiausiai vyresni nei trisdešimties. Minioje šmėžavo ir pramogų pasaulyje gerai matyti veidai – pavyzdžiui, prisiekusio „a-ha“ gerbėjo, grupės „Lemon Joy“ lyderio Igorio Kofo ar muzikos atlikėjų vadybininko Artūro Butkevičiaus ir jo mylimosios, dainininkės Viktorijos Mauručaitės.
Jie pirmiausia išgirdo lietuvius – M.A.M.A. apdovanojimui nominuotą poproko grupę „Sisters On Wire“. Dideli „a-ha“ gerbėjai, šiuo metu ruošiantys savo antrąjį albumą, negalėjo atsidžiaugti jiems tekusia garbe groti prieš savo dievukus – vokalistas Olegas Jerochinas nuolat šypsojosi, žiūrovai irgi atrodė susidomėję grupe, kurią tikriausiai girdi pirmą sykį.
Įsijautę muzikantai savo darbą atliko puikiai – išprovokavo publiką ploti taip, kaip ji tai darytų pagrindinėms vakaro žvaigždėms, ir žiūrovams išmėtė krūvą savo kompaktinių plokštelių.
„Chebra, na kada dar taip bus?“ – juokėsi O.Jerochinas.
„a-ha“ muzikantų sausakimšas Trakų pilies kiemas sulaukė, laikrodžiui jau rodant pusę dešimtos vakaro. Scenos vaizdas – gana paprastas, nedideli ekranai ir šviesos efektai. Grupės vokalistas M.Harketas – ne pats ryškiausias publikos linksmintojas pasaulyje. Kalba jis nedaug (arba išvis nekalba), todėl bendravimo su žiūrovais pareigas prisiima M.Furuholmenas.
Tačiau viską, ko „a-ha“ neturi tradicine „šou“ prasme, ši grupė kompensuoja savo muzika.
Kai 1985-aisiais pasaulis ėjo iš proto dėl dainos „Take On Me“ ir (tuo metu revoliucingo) animacinio jos vaizdo klipo, skeptikai bambėjo, kad ši grupė niekaip nesugebės pakartoti to kūrinio sėkmės.
Tačiau „a-ha“ tai padarė ne kartą, išleido seriją labai sėkmingų albumų ir parašė dainą filmui apie Džeimsą Bondą – tuo metu tai buvo didelis įvertinimas grupei nei iš Didžiosios Britanijos ar JAV.
Koncertą jie pradėjo senaisiais kūriniais – „Cry Wolf“ ir „The Blood That Moves The Body“, tada perėjo prie jau šiame tūkstantmetyje įrašytų „Minor Earth, Major Sky“ ir „Lifelines“.
Atpažinę šimtus kartų girdėtas, daug prisiminimų keliančias melodijas, lietuviai ošė nuo pirmų minučių – „a-ha“ nėra ir jau niekada nebus labai madinga ar aktuali jaunimui grupė, tačiau yra tūkstančiai tokių, kurie šių dainų nekeistų į jokias kitas.
Dar likus kelioms dienoms iki koncerto, sinoptikai pirmadienio vakarui Trakuose prognozavo lietų, bet gamtos jėgos publikos pasigailėjo. Tačiau daina apie lietų, be abejo, buvo – seno kūrinio „Crying In The Rain“ „koveris“ yra viena svarbiausių dainų „a-ha“ repertuare, be kurios sunku įsivaizduoti šios grupės koncertą.
Tuo šventė nesibaigė. Svajinga „Foot Of The Mountain“, lyriška „Stay On These Roads“, grupę „Coldplay“ žavinti (taip, kad kartais net įtraukia ją į savo koncertus) „Hunting High And Low“, „I've Been Losing You“ – „a-ha“ šiam koncertui surepetavo beveik viską, ko galima norėti.
Trūko nebent „Summer Moved On“ – fantastiško grožio kūrinio su M.Harketo įspūdingai „tempiama“ aukšta nata. Gal būtent dėl tos natos. Niekas neina jaunyn, „a-ha“ – irgi. Dalykai, kurie scenoje prieš penkiolika metų buvo nesudėtingi, dabar jau gali kelti šiokių tokių problemų.
Bisui pasilikę dainas „Scoundrel Days“, tą pačią Džeimso Bondo filmo temą „The Living Daylights“ ir, žinoma, savo vizitinę kortelę „Take On Me“, „a-ha“ nieko nenustebino.
Šis koncertas apskritai nėra apie norą nustebinti. Šis koncertas yra apie nostalgiją, paauglystės mokyklinių diskotekų ilgesį, prisiminimus apie dabar labai juokingai atrodančias devintojo dešimtmečio šukuosenas ir drabužių madas.
Koncertas apie šilumą, kuri juntama, prisimenant prabėgusius laikus. Didelė dovana ir magnetas tiems, kurie širdyje tebėra jauni, nors smilkiniai – jau žili. „a-ha“ dar ilgai nepritrūks klausytojų. Net jei jie ir vėl išsiskirstys, bus norinčių, kad šie norvegai sugrįžtų dar sykį. Taip pat – ir į Lietuvą. Yra žmonių, kuriems trys „a-ha“ kartai čia tikrai nėra per daug.
