Penktadienį, rugpjūčio 28-ąją, Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje M. Levickis surengs du solo koncertus. Antrasis – išskirtinis, naktinis.
„Džiaugiuosi, kad jis vyks vėlai, jau sutemus. Kartu su klausytojais sutiksime vidurnaktį. Svajoju, kad Lietuvoje koncertai neprasidėtų šeštą vakaro, – kalba M. Levickis. – Šv. Kotrynos bažnyčia – ypatingas pastatas. Man yra tekę būti ten vidury nakties. Buvau pakilęs ir į bokštą. Tikiuosi, kad šį penktadienį pavyks klausytojus pakelti į muzikinį aukštį.“
Atlikėjo komanda planuoja specifinį apšvietimą, Martynas galvoja apie išskirtinę, tokiam vakarui tinkamą aprangą. O ir publikai tiktų „vakarinės“ kaukės.
„Esu girdėjęs pasipiktinimų, kaip gi žmonės į teatrus eis su kaukėmis. O aš manau, kad tokioje aplinkoje kaip tik tinka kaukės. Mano koncerte tai irgi – performanso dalis. Kai nuo scenos sakau, kad džiaugiuosi, BEVEIK galėdamas matyti besišypsančius veidus, visi iškart šypteli už tų kaukių.
Bet gerai, kad jas dėvi, elgiasi atsakingai, disciplinuotai laikosi tuo metu galiojančių vyriausybės nuostatų. Tiesa, po koncerto visi nori labai arti prie manęs prieiti, apsikabinti. Galbūt sukuriu „savo žmogaus“ įspūdį?“, – šypsojosi M. Levickis.
Paskutinį vasaros savaitgalį, rugpjūčio 30 d., Martyno laukia ir pasirodymas Bistrampolio dvare. Tai bus dar viena aristokratiška erdvė, kurių šią vasarą akordeonistas aplankė itin daug.
„Praėjusį sekmadienį grojau Taujėnų dvare. Buvo labai geras koncertas visomis prasmėmis: ir publikos, ir atlikimo. Tikrai mėgavausi“, – sakė atlikėjas.
Zyplių dvare vykusiame Beatričės vasaros festivalyje M. Levickio pasirodymas mušė publikos rekordus. Vasaknų dvare jis taip pat turėjo progos maloniai nustebti.
„Ten grojau ant scenos, kuri stovi vandenyje. Netekau amo, kad visa tai yra šalia – Utenos rajone. Žmonės ten važiuoja poilsiauti, ir aš rudenį jau planuoju vykti kaip lankytojas. Norėčiau sugrįžti ir iki kitus dvarus. Tarkime, Zyplių dvare veikia zanavykų restoranas. Stilinga terasa, skanus maistas. Net nežinojau, kad Lietuvoje yra tokių įspūdingų vietų, – sako Martynas.
– Smagu matyti, kad festivaliams sumušu rekordus, ir taip pat smagu, kad publika vertina tai. Stebiu, kaip keičiasi jos įpročiai, mentalitetas. Pastarieji koncertai išties leido pasijusti lyg Vokietijoje arba Anglijoje. Žmonės mažiau skuba. Dar neseniai po koncertų visi buvo įpratę lėkti į rūbinę, mašiną ir namo prie televizoriaus.
Dabar žmonės išmoko mėgautis koncertu iki paskutinės minutės. Žinoma, jau ir dvarai pasiūlo ne tik koncertą, bet ir restoraną šalia, kitų pramogų. Norėčiau, kad mūsų šalyje kuo labiau prigytų Anglijos pavyzdžiai. Ten nėra muziejaus ar galerijos, kuri neturėtų kavinukės, restorano, suvenyrų krautuvėlės. Visa tai – papildoma trauka. Juk savaime dvaras – tai tik sienos ir šviestuvai. Faina pasižiūrėti, bet papildomi traukos efektai pasitarnauja objektui ir žmonės tai išnaudoja.“
M.Levickio atliekama solo programa drauge su istorine aplinka leidžia sukurti ypatingą atmosferą. „Nekūriau šios programos specialiai dvarams, tačiau ji sudėta iš kūrinių, kurie man yra reikšmingi, svarbūs. Tai – išraiškinga muzikinė mozaika.
Džiaugiuosi, kad ji labai gerai veikia. Koncertus pradedu lietuvių liaudies kūrinių ir Bacho mišiniu, kuris trunka apie 20 minučių ir visą tą laiką publika neturi jokios progos paploti. Vėliau nuskamba ir šiuolaikinės muzikos kūriniai, ir baroko epochos, yra ir valsų, o viską užbaigia linksma klasika. Žmonėms patinka. Sako, kad pakeliauja su manimi“, – šypsojosi Martynas.
