„Iki šiol gydausi vaikystėje paliktas traumas“, – LNK laidai „Nuo... iki…“ savo neeilinę istoriją papasakojo D.Rudžinskaitė.
Visą laiką maniusi, kad gyvena normalų gyvenimą, Deimantė Rudžinskaitė tik atėjusi į mokyklą sužinojo, kad visgi jos šeima yra kitokia.
„Jehovos liudytojai nešvenčia jokių švenčių, nes tiek Kalėdos, tiek gimtadieniai priskiriami šėtono šventėms. Mums buvo neleidžiama bendrauti su kitais žmonėmis, nes buvo bijoma, kad kažkas sukritikuos.
Su išsilavinimu lygiai tas pats – jų teigimu, kadangi Armagedonas įvyks netrukus, tai mokytis neverta, nes paskui niekam nereikės nei išsilavinimo, nei darbo. O iš tikrųjų – čia yra tiesiog dėl protų valdymo visa šita sistema“, – atvirai „Nuo... iki…“ laidai pasakjo Deimantė Rudžinskaitė.
Negana to, nors Jehovos liudytojų susirinkimuose Deimantės tėvai sau keldavo aukščiausios moralės standartus, mokėsi gyventi pagal Biblijos principus, jie kaip mat išgaruodavo žengus pro durų slenkstį į namus.
„Diržas buvo mano kasdienybė už bet kokį elgesį. O kai mano ir mamos jėgos susilygino, mušti pradėjo tėvas.
Tai atrodydavo taip – už plaukų, galvą į sieną, tada ant žemės nukrenti, spardo tave, tada tu nuo jo bėgi per visą butą, mėtai į jį daiktus, jis vejasi paskui, jam nuo tų daiktų nieko neatsitinka, nes jis visas įniršęs, adrenalino pilnas, nieko nejaučia. Šoki pro langą…“ – apie pragarišką paauglystę kalbėjo mergina.
Sulaukusi pilnametystės, Deimantės kantrybė išseko, ji nusprendė išeiti iš namų, o tėvai net nebandė sulaikyti. Nors mergina nežinojo, kaip jai teks gyventi, iš ko užsidirbti, viduje jautė didžiulį palengvėjimą.
Atvykusi į Vilnių ji atsistojo ant kojų ir susikūrė puikų gyvenimą – šiuo metu sėkmingai dirba fotografe. O vaikystėje pradėtas rašyti dienoraštis, padėjęs išlieti tamsiausias mintis sunkiausiomis akimirkomis, netrukus pasirodys knygos pavidalu.
„Po savo išgyvenimų nutariau neturėti vaikų. Esu vis dar linkusi į agresiją. Aš nekenčiu religijų. Bet manau, kad problemas reikia kelti į viešumą, kitaip jos kartais nebūna sprendžiamos. Mėgstu palyginti su moterų teisėmis – kol moterys nėjo į gatves ir nereikalavo teisių, tol niekas ir nepastebėjo, kad joms to reikia. Manau, kad taip pat ir su vaikų auklėjimu. Yra labai daug dalykų, kuriuos galima pakeisti, tiesiog niekas apie tai nekalba“, – kalbėjo Deimantė Rudžinskaitė.
