Rima teigia, kad kitiems darbas su seneliais atrodo lengvas ir nereikalaujantis jėgų, bet toks tikrai nėra:
„Psichologiškai tai tikrai sunkus darbas, fiziškai galbūt ne. Sunku, nes atvyksti į kitą šalį, į kitą šeimą, čia kitas mentalitetas, turi prisitaikyti‘‘.
Ilgai save įtikinėjusi, kad Lietuvoje viskas gerai, moteris vis dėlto nusprendė išvykti, metė darbą mėsos fabrike, atsisveikino su dukterimi ir skaudančia širdimi paliko gimtinę:
„Buvo labai skaudu atsisveikinti, kaip sako, dukra į studijas, o aš – mama irgi į studijas, tik į gyvenimo universitetą‘‘, – juokiasi moteris.
Prisitaikyti svetimoje šalyje buvo sunku, vokiškai Rima mokėjo vos kelis žodžius: „Jaučiausi lyg įmesta į važiuojantį traukinį, buvo labai sunku‘‘. Vis dėlto Rima savarankiškai išmoko kalbą ir nepasidavė:
„Gyvenau vokiečių šeimoje, su manimi niekas kitaip nekalbėjo, tik vokiškai. Du vakarus verkiau, iš artimos aplinkos niekas tuo negalėjo patikėti. Bet pasakiau sau, kad aš stipri, kelio atgal nėra‘‘, – pasakoja moteris.
Pasirašius sutartį slaugyti senelį, dažniausiai įsipareigoji tai daryti iki jo gyvenimo galo, kartais būna labai sunkių ligonių, kuriuos prižiūrėti sugeba ne kiekvienas:
„Atvykau prižiūrėti senutės, per pusantrų metų toje šeimoje buvau 23-čia slaugytoja, ten buvo ypatingas atvejis, niekas prie tos ligonės neištverdavo‘‘, – pasakoja moteris.
Rima nenutuokė, kad visos buvusios slaugytojos metė darbą vos po dviejų savaičių, pati ten išbuvo net 2 metus. Moteris teigia, kad daugelis slaugytojų, atvykstančių prižiūrėti senelių, būna tingios ir apsileidusios, todėl greitai meta darbą arba jų atsisako.
Kaip Rimai sekasi dabartinėje šeimoje ir į kokius skandalus dėl darbo vietų buvo įsivėlusi moteris, sužinosite jau šį antradienį, 19.30 val., LRT TELEVIZIJOS laidoje „(Ne)emigrantai“.
