Į Indiją Giedrė skrido, kai pasaulyje dar nebuvo kilusi panika dėl koronos viruso, šalys neužsidarinėjo sienų, lėktuvai neatšaukinėjo skrydžių, pilnu tempu vyko masiniai renginiai.
Tačiau kelionės pabaigoje visų nuotaikos pasikeitė. Prieš skrydį į Lietuvą kovo 13 dieną G.Žickytė įsiamžino pasipuošusi indišku sariu irparašė socialiniame tinkle: „Paskutinės minutės prieš paliekant Indiją, kur Dakshineswar Kali Temple šventykloje saulei leidžiantis gavome palaiminimą. Taip netikėtai visame pasaulyje įsisiūbavo apokaliptinės nuotraukos. Kai atvykome, buvo ramu, o pastarosiomis dienomis vietiniai į mus, europiečius pradėjo žvelgti su baime. O dabar sėdime Bangladešo oro uoste, iki skrydžio 8 valandos, mūsų neįleidžia poilsio salę dėl koronos, nes mes užsieniečiai. Oro uostas pilnas uodų, galima ne tik koroną pasigauti“.
– Kaip supratau kelionė į Indiją įsimins visam gyvenimui? – paklausiau G.Žickytės.
– Pati kelionė buvo labai produktyvi ir iš anksto suplanuota. Indijoje viešėjau dvi savaites, ten vykome kartu su kino prodiusere Andrėja Čebatavičiūte. Mudvi kartu prodiusuojame režisierės Marijos Stonytės būsimą kino projektą „Mano lietuviška Bolivudo svajonė“. Ji savo naują filmą norėtų filmuoti Indijoje. Marija prieš septynerius metus dirbo Bolivude, labai žinomo kino režisieriaus Karano Joharo asitente. Ten iš arti ji pamatė Indijos kino industriją.
Taip pat sužinojo, kad daug europiečių merginų svajoja šokti Bolivudo filmuose. Europietės Indijoje yra vertinamos dėl baltos odos. Merginos Indijoje gyvena mažuose butuose ir laukia agentų skambučių, svajodamos vieną dieną tapti žvaigždėmis. Marija suprato, kad norėtų ten nufilmuoti filmą, kai tik suras tinkamą istoriją. Lietuvoje ji sutiko Vilmą, kuri trokšta šokti indiškuose filmuose. Tai bus filmas apie svajonę, jaunos moters sunkų kelią, augimą ir bandymą rasti savo vietą pasaulyje. Pagal pirminį planą filmavimus turėjome pradėti šią vasarą. Dabar niekas neaišku. Bet kuriuo atveju filmo kūrybinis procesas užtruks porą metų.
Marijos projektas buvo atrinktas didžiausią Azijos šalyse dokumentinių filmų forumą „Docedge Kolkata 2020“ Kalkutos mieste, kuris prasidėjo kovo 1 dieną. Susirinko filmų kūrėjai iš viso pasaulio. Į forumą suvažiuoja transliuotojai, finansuotojai, pardavimo agentai, distributoriai – būten tie, kuriuos domina Azijos rinka ir būsimi filmai, susiję su šio regiono tematika. Kelionės metu susitikome su filmų platintojais, pardavimų agentais ir mūsų būsimo filmo ko prodiuseriu iš Bolivudo Balakrishanu S.Thevaru.
Į Indiją išvykau tuoj pat po Berlyno kino festivalio. Iš pradžių nebuvo jausti jokios panikos. Tuo metu Indijoje dar nebuvo nė vieno asmens užsikrėtusio koronos virusu. Pirmas atvejis atsitiko vėliau, kai Delyje nuo italų turistų užsikrėtė indas vairuotojas.
Pirmą kino forumo savaitę apie koroną daug nebuvo kalbama. Visi gyveno įprastą gyvenimą. Iš Indijos turėjau vykti į Sankt Peterburgą, Berlyną, Torontą. Tik baigiantis antrai savaitei įvykiai ėmė rutuliotis žaibo greičiu, vienas po kito pasaulyje buvo atšaukti tarptautiniai kino festivaliai.
Galima sakyti, kad per kelias dienas pradėjo griūti pasaulis ir staiga jis neatpažįstamai pasikeitė.
Mūsų prodiusuojamas ukrainiečių režisierės Irynos Tsilyk filmas „Mėlyna kaip apelsinas žemė“, kurio premjera sausį įvyko Sundance kino festivalyje (JAV), kaip tik turėjo būti pristatomas „One World“ festivalyje Prahoje. Vos ten nuvykus I.Tsilyk, įpusėjęs festivalis buvo sustabdytas, kitą dieną turėjusi vykti filmo peržiūra atšaukta, o pati režisierė kelioms dienoms įstrigo Čekijos sostinėje.
Kita pažįstama režisierė iš Suomijos rengėsi surengti savo filmo pasaulinę premjerą Kopenhagoje, kino festivalyje. Dar prieš porą dienų džiaugėsi, kvietė į premjerą, anonsavo plakatą ir netrukus atskriejo žinia, kad filmas bus pristatytas per internetą. Buvo labai gaila. Žmogus tiek metų dirbo, o jo kūrinys bus parodytas tokiu būdu.
Mūsų kelionės pabaigoje jau ir Indijoje pasigirdo nerimo šūksniai. Kai grįžome iš Varanasio miesto į Kalkutą, į viešbutį mus parvežė taksistas. Pamatęs, kad mes europietės, iškart savo veidą apsivyniojo skara ir žiūrėjo su didele baime.
Tą vakarą įsijungėme CNN žinias. Po jų neužmigau visą naktį. Kankino nerimas ir nežinomybė.
Nors prieš kelionę Indija nebuvo įtraukta į rizikos šalių sąrašą, stengiausi laikytis saugumo priemonių, durų rankenas liesdavau servetėlėmis. Iš Lietuvos buvau atsivežusi dezinfekcinio skysčio. Daugelyje Indijos vaistinių buvo išpirkti dezinfekciniai skysčiai, kaukės. Reikiamų priemonių radome gerokai paieškoję, atokesnėje vaistinėje. Viešbučiuose buvo dezinfekcinių skysčių.
– Didžiausia patirtis jūsų laukė grįžtant į Lietuvą.
– Pasaulyje valstybių sienos pradėjo užsidarinėti tuomet, kai jau rengėmės išskristi. Skrydis buvo per Bangladešą. Šalies oro uoste vyko keleivių patikrinimai, matuojama temperatūra. Savo skrydžio Bangladešo oro uoste turėjome laukti aštuonias valandas. Buvo naktis. Į vietinį viešbutį mūsų neįleido, nes esą reikalinga Bangladešo viza, kuri naktį neišduodama. Mums buvo liepta laukti tranzito zonoje. Ten pasijutau kaip nelegalių emigrantų tikrinimo punkte. Nelabai švaru, pilna uodų.
Galvojau, kad ten ne tik koroną galima pasigauti, bet ir maliariją. Norėjome nueiti į specialią mokamą laukimo salę pailsėti ir nesimalti su bendra žmonių mase. Ten mūsų neįleido dėl korona viruso, nes mes europietės. Bandžiau sakyti, kad vykstame iš Indijos, siūliau susimokėti kiek prašys, bet vietinių neįtikinome, sakė, kad toks įsakymas ir viskas.
Galiausiai suradome pakankamai padoriai atrodantį restoranėlį. Ten šio bei to užsisakėme ir nutarėme kurį laiką jame pabūti. Išsikalbėjome su restorano direktoriumi ir jis leido per naktį jame pasilikti, nors buvo uždarytas. Ten irgi buvo uodų, bet direktorius vis ateidavo su diklofosu ir apipurkšdavo kėdes, kad mūsų per daug nepultų uodai. Atsisveikindamos gerajam restorano direktoriui padovanojome indiškos arbatos, kurią vežiau į lauktuvių į Lietuvą, o jis paprašė su mumis nusifotografuoti. Iš ryto įlipome į lėktuvą ir per Stambulą pasiekėme Lietuvą.
Kadangi pirmą tikrinimo procedūrą jau buvau perėjusi Bagladešo oro uoste, šeštadienį, kovo 14 -ąją grįžus į Lietuvą viskam buvau pasiruošusi. Vilniaus oro uoste visi buvo mandagūs, procedūros praėjo pakankamai greitai. Ten dirbantiems medikams pasakiau, kad grįžau iš Indijos, kuri nebuvo įtraukta į rizikos šalių sąrašą, ir paklausiau kaip man elgtis. Sakė, kadangi neturiu jokių negalavimo simptomų, galiu elgtis įprastai. Tą patį išgirdau ir paskambinusi specialiuoju telfonu.
(Pirmadienį jau pranešė, kad visi, parvykę iš bet kurios šalies turi užsidaryti namuose). Tačiau pagalvojau, kad keliavau per įvairius oro uostus, tad nenoriu rizikuoti. Grįžusi namo iškart ėmiau griežtai laikytis karantino, sūnus prisiglaudė geriausio draugo šeimoje. O vyras nusprendė kartu su manimi karantinuotis. Namai erdvūs, stengiamės laikytis atstumo. Kartais trumpam nuvažiuojame už miesto į mišką pasivaikščioti, kur nėra žmonių. Kol kas jaučiuosi gerai.
– Indijoje lankėtės pirmą kartą. Gal patyrėte ir širdžiai mielų įspūdžių?
– Na, kadangi tai nebuvo turistinė kelionė, didžiąją laiko dalį koncentravomės į darbą. Pirmomis dienomis Indija man atrodė kaip triukšmo, daugybės žmonių, chaoso kokteilis. Kai baigėsi kino forumas, dar su keliais kolegomis nuskridome į seną Indijos miestą Varanasį. Ten kaip tik vyko spalvinga ir nuotaikinga šventė Holi, kuri skelbia pavasario pradžią. Šios šventės metu linksmindamiesi indai tepasi ir barsto ryškių spalvų dažus, dalijasi saldainiais ir laistosi spalvotu vandeniu.
Tai viena įstabiausių Indijos švenčių. Nepaprastą įspūdį patyriau, kai atsikėlę anksti, palei Gango upę stebėjome saulės patekėjimą, besimaudančius vietinius, gyvulius, ten pat laidojamus mirusius. Atrodo šiek tiek makabriška, bet vaizdas ir jausmas nepamirštamas.
– O kada dienos šviesą turėtų išvysti jūsų naujausias dokumentinis filmas „Šuolis“ apie lietuvio jūreivio Simo kudirkos (1970-aisiais ji Atlanto vandenyne peršoko iš žvejybinio laivo „Sovietskaja litva“ į JAV pakrančių apsaugos laivą „Vigilant“ ir pasiprašė politinio prieglobsčio, bet buvo grąžintas atgal?
– Pagal planą iškart grįžusi iš Indijos turėjau eiti į garso studiją, kur baigiamas rašyti filmo garso takeli. Tačiau dabar tenka dirbti nuotoliniu būdu. Filmas jau beveik baigtas, bet nežinau kada su kūrybine grupe galėsiu susitikti gyvai, nes finalinę filmo versiją turime pamatyti dideliame ekrane, reikia įvertinti spalvas, išgirsti garsą. Ir filmo apie teatrologę Ireną Veisaitę filmavimo darbai priverstinai sustabdyti, nors balandį turėjome važiuoti darbuotis į Vokietiją ir į Estiją.
– Ką dar veikiate namuose, priverstinai izoliuota?
– Sustojo visos kelionės, griuvo daug planų, bet ir namuose turiu daug kūrybinio darbo. Nenoriu dėl nieko skųstis, svarbiausia, kad išliktume sveiki. Tragedija įvyko visame pasaulyje, tad reikia branginti vieni kitus ir laikytis saugumo reikalavimų. Dabar daug kas socialiniuose tinkluose dalinasi mintimi, kuriai labai pritariu: „Mūsų seneliai į karą ėjo, o mums tiesiog reikia namuose pasėdėti“. Man be galo gražu stebėti, kiek daug atsirado mūsų visuomenėje vienybės, iniciatyvų padėti vieni kitiems – senjorams, medikams. Kai tik baigsisi man būtinas saviizoliacijos laikas, aš būtinai prisidėsiu prie savanorių.
Pastaruoju metu daug bendrauju per skype, telefonu. Neseniai prodiuserė iš Bombėjaus pasakė, kad Indijoje irgi paskelbta pavojinga padėtis, daugelis žmonių dirba iš namų, užsidarė Bolivudo kino industrija, filmavimai atšaukti.
