Vis dėlto, Seimo nario Mykolo Majausko patarėjas ir Vilniaus miesto tarybos narys Kūčias ir Kalėdas įvardija šeimos šventėmis. Šiemet šios šventės – ypatingos. Jau antrus metus Kalėdas Arūnas ir jo mylimoji Viktorija Denisovaitė švenčia su dukrele Sofija.
– Buvote sakęs, kad esate reguliarus ateistas, švenčių dienomis pabūnantis budistu. Ką tai reiškia?
– Nesu tikintis žmogus ir nepriskiriu savęs jokiai religinei tradicijai, tačiau pasaulio tikėjimai ir mitologijos – vienos iš labiausiai mane traukiančių temų. Kai kuriuose iš jų randu tam tikrų požiūrio taškų, ar mąstymo būdų, kurie atrodo pakankamai praktiški ir pagrįsti, tačiau tuo pat metu nereikalauja užimti jokių papildomų metafizinių pozicijų, aklai pripažinti nepatikrinamas dogmas ar antgamtiškumą.
Kol kas daugiausiai jų atradau būtent budizme.
Net ir kai kurie budizmo tyrinėtojai patį Budą laiko ne tiek ar ne tik pranašu, bet ir pirmuoju pasaulio psichologu, raginusiu išmokti tvarkytis su savo pačių protu. Tai – itin aktualu šiandienos be sustojimo bėgančiame pasaulyje, kuriame informacijos ir pramogų pasiūla astronomiškai viršija kiekvieno mūsų paklausą.
– Kūčios ir Kalėdos – religinės šventės. Ar švenčiate jas?
– Švenčiu jas kaip šeimos ir buvimo kartu šventes.
Jei jau ieškome tikrųjų šių švenčių šaknų, tai visų pirma, jos – tamsos sustojimo ir šviesos sugrįžimo metas, nulemtas astronomijos dėsnių, jau vėliau įvilktas į senųjų tikėjimų, ir galiausiai – krikščioniškus rūbus.
Net ir nepriskiriant savęs jokiam konkrečiam tikėjimui, galima puikiausiai sau priminti, jog kuomet ateina tamsiausias metų laikas, šviesą galime surasti vienas kitame.
– Šios Kalėdos – antrosios su mažąja Sofija. Jeigu šventėte – kaip jas atšventėte praėjusiais metais ir ko tikitės šiemet?
– Praėjusias Kalėdas praleidome su mano giminėmis Vilniuje, šiais metais stengsimės šventes po lygiai padalinti tiek Viktorijos giminei Klaipėdoje, tiek ir Sofijos seneliams Vilniuje.
– Kaip susiformavo jūsų religinės pažiūros?
– Nelaikau to baigtu procesu, nuolat stengiuosi pildyti savo žinias ir mesti savo požiūriui pagrįstus iššūkius. Esu save laikęs ir krikščioniu, tačiau ilgainiui tokių autorių kaip. Ch. Hičensas darbai paragino kritiškai pažvelgti į savo įsitikinimus ir užduoti sau klausimus, kuriuos nuoširdžiai atsakęs jau seniai nebelaikau savęs tikinčiu.
Religija gali būti graži, gali būti ir pavojinga, bet beveik be išimties – įdomi.
– Ką sau pažadėsite naujiems metams?
– Mažiau remtis pažadų davimu sau, ir eiti tiesiai prie jų pildymo.
– Kas per 2019-uosius jus labiausiai nudžiugino, o kas – nuvylė?
– Dažniausiai tenka nusivilti savo paties kantrybės trūkumo, ar nuovargio iššauktomis reakcijomis į tam tikrus dalykus, ar artimiesiems nutikusiomis nepelnytomis nelaimėmis.
Būtent todėl šie metai suteikė progą iš naujo įvertinti buvimą kartu ir įsitikinti, jog su kai kuriais iššūkiais, anksčiau kėlusiais nerimą, išeina visai neprastai susitvarkyti.
– Ar naujųjų metų planuose yra vestuvės?
– Jos visada yra planuose, tačiau konkrečios datos joms dar neturime, taigi ir dėl artėjančių metų – jokių pažadų.
