– Nuo seno prisimename stambius verslininkus, konfederacijų vadovus, važinėjančius limuzinais ar kitais prabangiais automobiliais. Ką vairuoja Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas? – pasiteiravau A.Romanovskio.
– Mano pasirinkimas yra senas ir, tiesą sakant, nėra labai „žalias“ – vairuoju 2012 metų antros kartos „Saab 9-5“, kurį naudotą įsigijau 2014-aisiais. Tai jau trečioji mano „Saab“ mašina.
Kai maždaug 1994-aisiais pirmą kartą pamačiau šios markės automobilį, man tai tapo automobilių etalonu pagal savo filosofiją ir išvaizdą. Man jų dizainas nebuvo panašus į kitų. Ir iki šiol niekas nieko panašaus nepagamina. Būdavo sakoma – arba „Saab“ patinka, arba jo nekenti.
– Kita vertus, ilgai vairuodamas tą patį automobilį neskatinate gamybos, vartotojiškumo, o juk tai taip pat tvaru.
– Jūs teisus. Kita vertus, nors pirkau naudotą automobilį ir jį vairuoju ilgai, jis yra gana taršus. Tačiau šeimoje užtenka vieno automobilio, gal tai taip pat atperka tuos sąžinės priekaištus, kad turime tik vieną mašiną, jos nekeičiame.
Kol kas nieko geresnio ir nerandu, bet tikėtina, kad kitas mano automobilis bus elektromobilis.
– Ar daug keliaujate automobiliu?
– Mieste važinėju ir dviračiu. Bet mašina keliauti labai mėgstu, esu įveikęs ir nemažai Europos, pasiekęs San Sebastianą, nuvykęs iki Sarajevo.
– Koks esate vairuotojas?
– Vairuodamas nemoku klausytis tinklalaidžių, bet mėgstu kalbėti telefonu su laisvų rankų įranga. Jei kelionė ilgesnė, turiu kuo nors užsiimti. Su amžiumi esu ramesnis, pasisakau už tvarką kelyje.
Neseniai prie mano akių vieno automobilio vairuotojas, važiuodamas pėsčiųjų perėja degant raudonam šviesoforo signalui, vos nepartrenkė žinomo virtuvės vadovo. Kitoje sankryžoje pasivijau tą automobilį ir su vairuotoju griežtai pasikalbėjau.
Gal tai nėra gera mano savybė, bet kartais elgiuosi principingai. Kelyje nekenčiu chuliganiškų vairuotojų, anuomet tai nuvesdavo iki rimtų konfliktinių situacijų. Kelyje mėgstu elgtis padoriai, ir jei kas nors elgiasi kitaip, man pikta.
– Lobistai, koks esate ir jūs, – įtikinėjimo meistrai. Ar dažnai tenka pabendrauti su pareigūnais?
– Turiu vieną principą – niekada policijos pareigūnams nesu davęs pakyšio. Be to, tikiu, kad daugelis žmonių taip pat neduoda, juk ir laikai pasikeitė.
Niekada su pareigūnais nesiginčiju, sąžiningai sumoku baudas, net iš mašinos principingai neišlipu. Jei pažeidžiau taisykles, laukiu, kol bus išrašytas baudos kvitas, ir susimoku. Man svarbiau mano ir pareigūno savigarba.
Kartais kildavo situacijų, kai pareigūnai norėdavo, kad ateičiau į jų automobilį pasikalbėti, bet niekada nėjau. Jei kada būdavau neteisus – atsiprašydavau.
– Ką pastebite tarp mūsų šalies verslininkų – ar jie jau persėda iš prabangių automobilių į mažiau taršius, mažalitražius? Kitaip tariant, rodo tvaresnį pavyzdį?
– Atsakyti sąžiningai? Manau, kad dar trūksta tokio požiūrio ir dar gaji nuostata, kad automobilis parodo tavo padėtį visuomenėje.
Nemažai pas mus atvykstančių užsieniečių partnerių stebisi, kad Lietuvoje važinėja daug prabangių automobilių. Jei pakeliautume po Vakarų Europą, prabangių automobilių pamatytume gerokai mažiau, tačiau tai nereiškia, kad ten nėra turtingų žmonių.
Lietuva – automobilininkų kraštas, mums svarbus automobilis, tai nėra tik transporto priemonė. Yra nemažai žmonių, kuriems patinka vairuoti. Gal šia prasme mes panašūs į amerikiečius, nes jie taip pat yra keliautojų tauta. Esu nemažai keliavęs po Ameriką, prisukęs dešimtis tūkstančių mylių.
– Kaip manote, ar stambūs verslininkai turėtų patys vairuoti automobilius, o gal samdytis asmeninius vairuotojus? Lietuvoje galima pastebėti, kad nemažai verslo atstovų patys vairuoja automobilius.
– Asmeninio vairuotojo turėjimas labiau būdingas Rytų kraštams, o mūsų verslininkai mėgsta vairuoti patys. Išties įdomu – automobilis prabangus, bet vairuoja pats verslininkas.
Kartais galima pamatyti vairuojančius prabangius „Rolls-Royce“, nors, pavyzdžiui, pagal britišką kultūrą tai neįmanoma. Prieš 20 ar daugiau metų Lietuvoje buvo populiaru turėti asmeninius vairuotojus, o dabar situacija gerokai pasikeitusi. Galbūt asmeninis vairuotojas pas mus suvokiamas kaip tarnas.
– Valstybinei mokesčių inspekcijai įmonės turi nurodyti, ar automobiliai nenaudojami ir asmeniniams tikslams. Kaip tai vertinate?
– Dažnai vadovo darbo diena nėra normuota. Tai kaip atskirti, kada jis turi darbo susitikimą, o kada ilsisi? Dažniausiai vadovai, ypač stambių įmonių, beveik visą laiką dirba.
Žinoma, yra ir piktnaudžiavimo atvejų, bet man ši kova kvepia siekiu išbuožinti, jei kas turi geresnį automobilį. Jei yra žmonių, kurie turi prabangius automobilius, vadinasi, jie nusiperka, susimoka už jį mokesčius.
Žinoma, to kuklumo galėtų būti ir daugiau, bet man vienas verslininkas sakė mokantis savo darbuotojams 4–5 tūkst. eurų atlyginimus, už kuriuos ir jie gali nusipirkti „Porsche“.
Taigi jei įmonė uždirba pelno, darbuotojai gauna solidžius atlyginimus, susimoka visus mokesčius, kodėl jie negali nusipirkti prabangesnio automobilio?
