Galvoja apie tai, koks bus mažylis.
Ar bus berniukas, ar mergaitė.
Planuoja jo ateitį.
Džiaugiasi.
Žmonės retai pagalvoja, kad gali susilaukti sergančio mažylio. Kartais apie tai sužino dar iki kūdikio gimimo.
Kartais su sunkumais susiduria vėliau.
Skaudi žinia pakeičia visos šeimos gyvenimą.
Atsiranda įtampa.
Dviese tėvams lengviau viską ištverti.
Tačiau dažnai būna, kad šeimos išyra.
Mama pirmiausia rūpinasi vaiku.
O tėtis jaučiasi atstumtas.
Jis nenori prižiūrėti vaiko su negalia.
Ir palieka šeimą pačiu sunkiausiu momentu.
Vienišų mamų yra Lietuvos asociacijoje „Gyvastis“.
Asociacija vienija žmones, kurių inkstai, kepenys, širdis, plaučiai yra nesveiki.
Kai kurie laukia jų persodinimo operacijos.
Arba jau gyvena su persodintais organais.
Odeta augina sūnų po inksto persodinimo ir protinę negalią turinčią dukrą.
Sūnų dažnai reikia vežti tyrimams į Vilnių ar Kauną.
Tada ji turi sumokėti vaiko tėvui už kelionę.
Nes kitaip jis nesutinka važiuoti.
Net kelios mamos patvirtina, kad iš tėvelių nesulaukia jokios pagalbos.
Ir net alimentų vaiko priežiūrai.
Kartais padeda vaiko seneliai ar kiti giminaičiai.
Laima pasakoja, kad su vyru išsiskyrė.
Bet jis toliau gyvena jos bute.
Šeimos situaciją žino ir savivaldybė, ir Vaikų teisių skyrius, ir policija.
Tačiau negali iškelti niekur nedirbančio ir daug metų geriančio vyro.
Jurgitą vyras paliko, kai paaiškėjo, kad vaikas sunkiai serga.
Vaikui reikėjo persodinti kepenis.
Kepenų donore tapo pati Jurgita.
Operacija buvo atlikta Lenkijoje. Ji atliekama nemokamai.
Bet kainuoja pragyvenimas kitoje šalyje.
Tuo Jurgita turėjo pasirūpinti pati.
Kita mama pasakoja, kad vaiko tėvas neprisideda prie vaiko išlaikymo ir auklėjimo.
Bet pamokslauja buvusiai žmonai.
Jam atrodo, kad ji veda vaiką ne pas tuos gydytojus.
Ir kad maitina jį ne tokiu maistu.
Sakoma, kad išbandymai skiriami tik tiems, kurie gali juos atlaikyti.
Todėl vienišoms mamoms linkime stiprybės, tikėjimo ir vilties.
Ir aplinkinių (taip pat ir valdžios) pagalbos.
