Ji skirta tūkstančiams išgelbėtų gyvybių.Ta proga buvo įžiebtos 1353 žvakutės.
Ta proga bus įžiebtos 1353 žvakutės.
Kodėl 1353?
Tiek per keturiasdešimt penkerius metus Lietuvoje buvo organų donorų.
1056 žmonės kitiems galimybę gyventi sugrąžino po savo mirties.
297 organų donorais tapo būdami gyvi.
Jie padovanojo vieną inkstą arba dalį kepenų savo šeimos nariams.
Didesnioji jų dalis – mamos.
Tėčiai užima garbingą antrąją vietą.
Tarp gyvųjų donorų yra brolių, seserų, senelių ir močiučių.
Yra ir sutuoktinių.
Žmonų daugiau negu vyrų.
Tarp mirusių donorų vyrų vis dėlto daugiau.
Anksčiau donorais dažniausiai tapdavo nuo traumų žuvę jauni žmonės.
Vienas donoras gali išgelbėti septynias gyvybes.
1987 m. Lietuvoje pirmą kartą buvo persodinta širdis.
O 2000-aisiais – kepenys.
Prieš keletą metų pradėta persodinti plaučius, kasą.
Visame pasaulyje daugiausia yra inkstų donorų.
Donoras dažniausiai turi du sveikus inkstus.
O sergančiam žmogui užtenka persodinti tik vieną.
Taigi vienas donoras dažniausiai padeda net dviem žmonėms.
Šiuo metu Lietuvoje gyvena daugiau kaip aštuoni šimtai žmonių su persodintais organais.
Su persodinta širdimi gyvena apie penkiasdešimt žmonių.
Organų persodinimas padėjo ne vienam vaikui.
Kai kurie iš tų vaikų jau užaugo ir patys tapo tėvais.
Niekas iš mirusiojo artimųjų nežino, kam persodinamas donoro organas.
To nežino net ir žmogus, kuris gyvena su persodintu organu.
Ši informacija griežtai saugoma.
Kodėl?
Organų donorystė yra neatlygintina.
Tai reiškia, kad už tai negalima prašyti pinigų.
Jei žinotų, kam organas persodintas, kai kurių donorų artimieji gali pradėti jų reikalauti.
O žmogus nežino apie savo donorą todėl, kad ramiau gyventų.
Jaustis kažkam skolingam visą gyvenimą yra labai sunku.
Be to, ne visi žmonės mums patinka.
Gal artimojo organas buvo persodintas ne mielai merginai, o pasiutusiam vaikinui?
To kartais geriau nežinoti.