Jos sunkiai dirba, kad vaikams nieko netrūktų.
Jos neišsimiega.
Jos išklauso vaikus ir jiems pataria.
Jos kovoja dėl vaikų gyvybės.
Tokia yra ir mama Gitana.
Ji padovanojo savo inkstą sergančiai dukrai.
Gitanos dukra gimė silpna.
Gydytojai galvojo, kad ji ilgai negyvens.
Mergaitė nieko nevalgė.
Ji silpo ir pradėjo mėlynuoti.
Ligoninėje darė daug tyrimų.
Bet ligos nerado.
Mama buvo kantri.
Stengėsi dukrai padėti.
Dukra pradėjo valgyti.
Ji ėmė augti ir stiprėti.
Tik naktimis šlapindavosi į lovą.
Gydytojai sakė, kad išaugs.
Taip ir buvo.
Dukrai buvo šešiolika metų.
Vieną dieną ji staiga pasijuto blogai.
Atrodė, kad susirgo gripu.
Bet tai buvo ne gripas.
Blogai veikė dukros inkstai.
Ligoninėje gydytojai pasakė, kad inkstą reikės persodinti.
Mama paklausė, ar gali dukrai atiduoti savo inkstą.
Jai atliko daug tyrimų.
Reikėjo išsiaiškinti, ar ji yra sveika.
Dukrai taip pat atliko daug tyrimų.
Kai kurie draugai ir giminės nesuprato Gitanos.
Jie bijojo, kad Gitana susigadins sveikatą.
Su vienu inkstu gyventi sunku.
Todėl ji negalės rūpintis kita dukra ir vyru.
Gitana nekreipė dėmesio į kalbas.
Gitanai buvo svarbiausia, kad dukra pasveiktų.
Gitanos dukra su mamos inkstu gyvena daugiau kaip septynerius metus.
Ji dirba, sportuoja ir džiaugiasi gyvenimu.
Mama labai laiminga.
Ji sako, kad vaikai yra brangiausias turtas.
Kiekvienos mamos pareiga yra mylėti vaikus ir jiems padėti.
