Jis daug metų dirbo mokytoju.
Dėstė fiziką.
Ir matematiką.
Dirbo mokykloje laborantu.
Jam labai patinka šie mokslai.
Antanas visą gyvenimą kūrė įvairius prietaisus.
Ir vaizdo priemones.
Kurios padeda mokiniams geriau suprasti.
Fizikos, matematikos ir chemijos dėsnius.
Tą mokytojas daro ir dabar.
Nors jau yra pensininkas.
Antanas sako.
Kiti jam padeda matyti.
Jo mokiniai, vaikai.
Ir žmona Veronika.
Antanas nemato nuo 11 metų.
Anksčiau jis buvo regintis vaikas.
Tada jis gyveno Gedinčių kaime.
Kaimas yra Šiaulių rajone.
Gyveno su tėvais.
Ir 4 seserimis.
Vieną dieną jie laukė svečių.
Antanui mama liepė iššluoti kiemą.
Ir sudeginti šiukšles.
Berniukas sušlavė šiukšles.
Ir kūrė laužą.
Bet jis nežinojo.
Kad tarp šiukšlių yra sprogmuo.
Į laužą dar įmetė dėžę su dažais.
Lauže sprogo sprogmuo.
Skeveldros išdraskė berniukui akis.
Jis labai išsigando.
Kad daugiau nebematys.
Net nenorėjo gyventi.
Jo teta tikėjosi.
Kad padės Odesos (Ukrainos) gydytojai.
Ji įkalbėjo tėvus ten nuvežti sūnų.
Bet gydytojai tik patvirtino.
Kad vaikas nebematys.
Ir turės su tuo susitaikyti.
Antanui buvo sunku išmokti orientuotis savo kieme.
Į miestą sesės jį vesdavo už rankų.
O žmonės vis klausinėjo.
Kas jam yra.
Mokytis Antanas pradėjo Kaune.
Aklųjų mokykloje.
Mokslai jam sekėsi labai gerai.
Ypač matematika, fizika ir chemija.
Bet buvo nedraugiškų vaikų.
Kurie užgauliodavo Antaną.
Net mušdavo.
Nors mokykloje mokėsi tik neregiai.
Ir silpnaregiai.
Gintis nuo jų būdavo sunku.
Nes berniukas nematydavo skriaudikų.
Paskui Antanas susirado draugą.
Ir jie kartu gindavosi nuo skriaudėjų.
Kaune Antanui operavo akis.
Ir įstatė akių protezus.
Tada jam bendrauti tapo lengviau.
Aklųjų mokykloje buvo ir gerų dalykų.
Jis išmoko groti akordeonu.
Ir pūsti dūdą.
Vėliau Antanas studijavo Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute.
Dabar jis vadinasi Vilniaus edukologijos universitetas.
Studijavo matematiką.
Čia draugas išmokė groti gitara.
Kartu mokėsi dar vienas aklas vaikinas.
Antanas džiaugiasi studijų draugais.
Po studijų Antanas pradėjo dirbti Vilniaus vakarinėje suaugusiųjų aklųjų mokykloje.
Mokė akluosius fizikos.
Dėstė matematiką ir astronomiją.
Čia mokėsi jo būsima žmona.
Jos vardas Veronika.
Ji mokėsi aštuntoje klasėje.
O Antanas buvo jos mokytojas.
Bet jis buvo tik metais vyresnis.
Antanas ir Veronika netrukus susituokė.
Susilaukė sūnaus Jono.
Ir dukters Laimos.
Dabar jau turi anūkų.
Pora kartu beveik 30 metų.
Veronika yra silpnaregė.
Ji padeda vyrui konstruoti
Jo sumanytus prietaisus.
Vyras žmoną labai giria.
Nes ji viską moka.
Ir šeimininkauti.
Ir pjauti geležį ar medį.
Vyras svarsto.
Gal žmonai jau nusibodo jo eksperimentai.
Bet ji to nesako.
Veronika sako.
Kad Antanas daug ką gali.
Jis moka ir ūkiškus darbus.
Jei reikia, gali paruošti maisto.
Kai kurie kaimynai net nežino, kad jis yra neregys.
Nes mato jį dirbantį.
Vyras eina vienas į rūsį.
Laiptinėje taiso elektrą.
Antanas neslepia, kad be žmonos pagalbos.
Jis mažai padarytų.
O Veronika sako.
Kad vyro eksperimentai jai įdomūs.
Todėl jam ir padeda.
Antanas duoda palaikyti savo sukonstruotą plaktuką.
Ji kitoks negu visi.
Plaktuko galvą pagamino iš putplasčio.
Todėl ji yra lengva.
Putplastį apvyniojo folija.
Kad blizgėtų kaip metalas.
Vienoje plaktuko vietoje
Antanas įtaisė svarmenį.
Todėl plaktuką galima laikyti vienu pirštu.
Ir jis nekrenta.
Nes jo masės centras
Yra ne įprastoje vietoje.
Antanas vis kuria įdomius daiktus.
Kurie vaizdžiai parodo fizikos dėsnius.
Daiktus rodo mokiniams.
Kad fizika jiems būtų įdomi.
Ir galėtų ją lengviau suprasti.
Mokytojas daro ir radiotechnikos eksperimentus.
Įvairius įdomius prietaisus.
Popierinę sireną.
Smuiko garsais grojančią bulvę.
Ir kitus.
Antanas perskaitė daug knygų.
Ir jos sukėlė jam minčių.
Ką galima sukonstruoti.
Vyras naudojasi specialiais įrankiais.
Kurie skleidžia garsus.
Ir leidžia jam dirbti saugiai.
Kad nesusižeistų.
Seniau Antanas dirbo Šiauliuose.
Gytarių vidurinėje mokykloje.
Dabar tai Gytarių progimnazija.
Jis buvo mokyklos laborantas.
Bendradarbiai jį paskatino aprašyti savo eksperimentus.
Antanas trejus metus rašė knygą.
Ji vadinasi „Paslapčių akademijos bandymai“.
Knyga skirta mokiniams, kad jie labiau susidomėtų fizika.
Atliktų aprašytus bandymus.
Ir norėtų sugalvoti savo eksperimentų.
Antanas nesako, kad jis viską žino.
Jam įdomi ir kitų nuomonė.
Jis kviečia jam rašyti laiškus.
Ir diskutuoti.
Knygos skaitytojai net nesužino, kad autorius yra neregys.
Antanas pasakoja apie darbą mokykloje.
Jo mokiniai nelabai suprato, kad mokytojas nemato.
Bet jo eksperimentus žiūrėdavo labai susidomėję.
Antanas svajoja vaikus sudominti.
Ir paskatinti mąstyti.
Kurti įdomius dalykus.
Ne tik sėdint prie kompiuterio.
Taip pat jis nori parodyti, kad aklumas netrukdo žmogui kurti.
Ir dalytis įdomiais dalykais.
