Kodėl taip nutiko man?
Rūta pasakoja, kad 1999 metais jai ‒ sveikai, jaunai merginai ‒ staiga prasidėjo akies nervo uždegimas. „Kauno klinikose man atliko tyrimą magnetinio rezonanso aparatu, bet jokių pakitimų nerado. Tačiau kai po septynerių metų nutirpo pusė pilvo, medikai vėl atliko tyrimus“. Medikų diagnozė tąkart buvo negailestinga – mergina sužinojo, kad serga išsėtine skleroze.
„Meldžiau, kad gydytojai būtų apsirikę, troškau, kad jie man sakytų, kad ir ši liga išgydoma, bet paguodos žodžių neišgirdau. Buvo labai sunku suvokti, kad privalėsiu išmokti gyventi su šia liga, nes išsėtinė sklerozė nepagydoma, ji neišvengiamai ūmėja. Aš vis dar vaikščiojau, stengiausi būti aktyvi. Tačiau tempą teko sulėtinti, turėjau laikytis dienos režimo, dažniau pailsėti. Verkdavau ir klausdavau pati savęs, kodėl neganda pasirinko mane“, – išbandymų metą prisimena Rūta.
Sužinojusi apie konferenciją, kurioje bus kalbama apie išsėtine skleroze sergančiųjų aktualijas, Rūta nusprendė joje dalyvauti, norėdama artimiau susipažinti su likimo draugais. Net nesitikėjo, kad konferencijoje sutiks žmogų, kuris jai taps toks brangus.
Liga iltis parodė po penkerių metų
Vytui buvo 17 metų. Vaikinukas baigė meno mokyklą, puikiai skambino fortepijonu, svajojo pakeliauti po pasaulį. Tačiau staiga pradėjo matyti dvigubą vaizdą. „Taip keistai pasaulį regėjau gerą pusmetį. Normalus vaizdas grįždavo tik tuomet, kai užmerkdavau vieną akį“, – prisimena Vytas.
Jis stengėsi susigyventi su šiuo nepatogumu: prisimerkęs vairavo, skaitė, dirbo. Vytautas nenujautė, kad prasidėjo ilgai trunkantis išsėtinės sklerozės inkubacinis laikotarpis. Liga savo iltis parodė po penkerių metų. „Buvau išvažiavęs padirbėti į Angliją, tačiau teko grįžti. Iš pradžių tik svaigdavo galva, medikai priežasties nerado, o ir pats nemėgau dažnai pas juos vaikščioti. Po kurio laiko pajutau, kad tirpsta kojos.“ Kojų tirpimai dažnėjo, ir Vytui teko išeiti iš darbo. Jaunas vyras vaikščiojo svyruodamas, kartais nepataikydavo į duris, ir darbdaviai nutarė, kad jis geria arba vartoja narkotikus. „Tokie įtarinėjimai žemino, tad tuo metu daug rūkiau, o dėl to jaučiausi dar prasčiau“, ‒ pasakoja vyras.
Kai ligos iškamuotą Vytą greitoji nuvežė į Klaipėdos ligoninę, jis išgirdo: „Vietų nėra“. Vytautas iki šiol atsimena, kaip atsiklaupė, atsirėmė rankomis į žemę ir taip svirduliuodamas pradėjo savo žygį į kitą ligoninę, kurioje sulaukė pagalbos. Magnetinio rezonanso tyrimas parodė, kad vaikinas serga išsėtine skleroze. Susitaikyti su tikrove buvo labai sunku, dar sunkiau priimti save sergantį.
„Sužinojau, kad ne tik niekada nebegrosiu, neišplauksiu į jūrą, nedirbsiu sunkaus fizinio darbo, bet ateity net galiu sėdėti neįgaliojo vežimėlyje.“
Vytautas pradėjo ieškoti likimo draugų, įsiliejo į sergančiųjų išsėtine skleroze draugiją. Su jais susiruošė į Vilnių, į Seime vykusią išsėtine skleroze sergančiųjų aktualių problemų konferenciją, kurioje susipažino su Rūta.
Susitikę būti stipresni
Dabar Rūta ir Vytas net negali pasakyti, kaip viskas prasidėjo. Rūta sako, kad jai kritęs į akį vaikinas baltu megztiniu. Vytas džiaugiasi, kad bendri pažįstami juodu supažindino. Susitikę gruodį, kovo mėnesį jau nutarė būti kartu. „Iš pradžių susirašinėdavome žinutėmis, o kovo mėnesį atvažiavau į Vilnių ir likau. Abu pajutome, kad būdami dviese esame stipresni.“ Tuomet Vytas vaikščiojo su lazdele, bet sausas Vilniaus oras jam išėjo į naudą.
Atšventusi vestuves, pora apsigyveno Karoliniškėse, Rūtos tėvų bute. Rūta dar kurį laiką dirbo pašte, sėdėdavo prie kompiuterio ir suvedinėdavo laiškus. Bet darbdaviai ją atleido, nes dokumentuose buvo parašyta, kad moteris dėl ligos nedarbinga. Tačiau ta pati neįgalumo tarnyba išdavė dokumentą, kad Rūta gali dirbti jos sveikatos netrikdančiomis sąlygomis. Rūta su darbdaviais nesiginčijo. „Rūta turi daug darbo namuose“, – sako Vytas ir priduria, kad žmona numezgė pirmąsias kepuraites nuo saulės mylimo brolio dukrytėms Rugilei ir Urtei, o vėliau kojinių ir kepuraičių primezgė visai savo šeimai.
Vytas dirba Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakultete, savo darbą jis kompiuteriu padaro namie. „Būna, kad ilgai matau tik Vytuko nugarą, palinkusią prie kompiuterio, tuomet sakau, kad jo pasiilgau, o jis atsisuka nustebęs ir sako: „Taigi aš niekur nebuvau išėjęs?“
Vytas vairuoja automobilį, ruošia maistą, apsiperka parduotuvėse. Rūtai prieš metus teko atsisėsti į neįgaliųjų vežimėlį. Kai Rūtai pasidarė per sunku vaikščioti, Vytas dvejus metus vežiojo ją vaikštynėje. Pasodindavo į tarpinę ir stumdavo. Susilenkus vežioti žmoną buvo labai nelengva, bet Vytas jautė – neįgaliojo vežimėlio jo žmona bijo, ir neskubino jos. „Draugai sakydavo: negalvok apie save, pamąstyk, kad Vytui labai sunku, ir aš ryžausi, – prisipažįsta Rūta. – Artėja diena, kai ir Vytas atsisės į neįgaliojo vežimėlį, bet jis tam ruošiasi.“
Rūtos ir Vyto butas septintame namo aukšte. Kai sugenda liftas, Rūta negali pajudėti iš namų. Laimė, dabar tokie gedimai reti. Išmetę kai kuriuos baldus, Vaitekučiai prasiplatino buto koridorių, prasčiau yra su balkono durimis. Bet pamažu išspręs ir šią problemą.
Rūta ir Vytas turi nuolat vartoti vaistus. Abu neslepia, kad greitai pavargsta, kad turi kasmet gydytis sanatorijose, kad liga nežada trauktis iš jų gyvenimo.
Tačiau Vaitekučiai nepasiduoda. Vytas moka spontaniškai sukurti eilėraštį, duoti žmonai „šalto dušo“, kai mato ją liūdinčią. „Sėdam į automobilį ir važiuojam pas tėvus į sodą, pas draugus. Mes tokie pat kaip ir visi, tik mūsų neįgalumas yra matomas“, – sako mėgstantis juokauti Vytas.
„Dabar mudu esame vienas žmogus dviejuose asmenyse“, – sako Vytas ir džiaugiasi, kad jiedu abu įsitraukė į žmonių su judėjimo negalia centro veiklą. Vytas plaukė baidarėmis, jodinėjo. Abu Vaitekučiai vaidina „Gyvojo skaitymo teatre“. „Kai sėdau į baidarę, pradėjau grožėtis upės krantais, mane apėmė toks pakilus jausmas, kad tą akimirką jaučiausi esąs visiškai sveikas!“
Naisiuose Vytas pirmą kartą atsisėdo ant žirgo. Rūtai būtų buvę pernelyg sudėtinga, bet ji palaikė savo vyrą, drąsino. Kartu su naujais draugais abu Vaitekučiai keliavo ne tik į Naisius, Salaką bet ir į Kėdainius, apžiūrėjo miesto muziejų, istorines vietas, bažnyčias. „Kiek įspūdžių parsivežame iš tokių kelionių“, ‒ džiaugiasi abu.
Rūta ir Vytas nesiskundžia savo sveikata, jiems netrūksta pinigų. Jie moka pasijuokti vienas iš kito ir iš savęs, o svarbiausia ‒ kad ir kas nutiktų ateityje, jiedu parems vienas kitą. Juk meilė gydo mylinčius. Atsisveikinant Rūta pasakė: „Jeigu ne liga, gal nebūtume susitikę, vadinasi, ir ligai turime už ką padėkoti“.
Eglė Kulvietienė
Rūta ir Vytas Vaitekučiai dėkingi likimui, kad surado vienas kitą. E. Skipario nuotr.
