Negalios skirtingos, tikslai – panašūs
Adolfas pasakoja, kad traumą patyrė nerdamas į vandenį – buvo pažeistas stuburas kaklo srityje. Jis juokauja esantis netradicinis tetraplegikas, nes gana neblogai valdo rankas. Vyriškis prisimena, kad pirmieji metai po traumos buvo labai sunkūs – pusę metų negalėjo net pasiversti ar atsigerti. Tai buvo 1991-ieji. Ligoninėje jį išlaikė 11 mėnesių. Tiesa, čia praleistas laikas buvo naudingas – šiek tiek pamankštindavo, procedūrų skirdavo. Dar laukė reabilitacija Likėnuose, Palangoje. Grįžus į namus, į daugiabutį, buvo labai sunku – juk būstas nepritaikytas.
Adolfas pasakojo labai daug dirbęs, kad kūnas greičiau atsigautų. Pažangą pradėjo matyti po kokių 8 mėnesių. Po metų atsistojo į vaikštynę. „Keturis metus sveikata po truputį gerėjo. Paskui viskas sustojo – galėjai per galvą persiversti, niekas nesikeitė“, – prisimena A.Ruškys. Tada Adolfui buvo 25 metai. Jis jau turėjo mechaniko specialybę, dirbo. Po traumos viskas pasikeitė – teko susitaikyti su neįgaliojo statusu, pradėti gyventi iš naujo. Savo darbo patirtį vyras iš dalies pritaikė imdamasis remontuoti neįgaliųjų vežimėlius, o neseniai neakivaizdžiai pabaigė socialinio darbo studijas Šiaulių universitete.
Jūratės negalia yra įgimta – vaikų cerebrinis paralyžius. Šiuo metu moteris juda neįgaliojo vežimėliu – taip, pasak jos, patogiau, greičiau, savarankiškiau. Vežimėlis palengvina gyvenimą, padidina tempą, leidžia būti mobilesne. Jūratė baigė „Apuolės“ specialiąją mokyklą Kaune. Ji pasakoja, kad visada buvo stipresnis bendraklasis, kuris duodavo ranką, vežimėlis nebuvo toks aktualus. Savarankiškumo būtinybė iškilo tada, kai pradėjo studijuoti.
Jūratė pasakoja „Apuolės“ mokyklą pradėjusi lankyti nuo antros klasės. Iš Kaišiadorių rajono kilusiai mergaitei iš pradžių buvo sunku, nes teko išvažiuoti iš namų, bet vėliau ši įstaiga tapo antrais namais. Moteris sako nesigailinti, kad teko mokytis specialiojoje, tik negalią turintiems vaikams skirtoje mokykloje. Tai buvo pati Lietuvos nepriklausomybės pradžia, žmonių su negalia integracija nebuvo įprastas dalykas. „Jei būčiau mokiusis bendrojo lavinimo mokykloje, labai abejoju, ar būčiau galėjusi tiek visur dalyvauti kartu su bendraklasiais. Važiuodavome į ekskursijas Lietuvoje, ir Prancūzijoje buvome, – pasakoja Jūratė. – Be to, buvo sudarytos visos galimybės popamokiniam užimtumui, gaudavome visas reikalingas procedūras – gydomoji mankšta, kineziterapija, masažai – viskas po tuo pačiu stogu.“
Mokytojai, pasak J.Ruškės, labai skatino siekti mokslo, buvo pabrėžiama, kad negalios pobūdis toks, kad reikės duoną užsidirbti galva, todėl reikia labai galvoti apie studijas. „Kai stojau į universitetą, jaučiau didžiulį palaikymą, net klasės vadovė važiavo kartu“, – prisimena Jūratė. Matyt, mokytojų žodžiai jai įstrigo giliai širdin, nes mokytis ėmėsi rimtai. Pabaigusi bakalauro studijas įstojo į magistrantūrą, paskui – į doktorantūrą. Parašė disertaciją ir gavo socialinių mokslų krypties edukologijos mokslų daktaro laipsnį. Beje, disertacija – apie negalią turinčių žmonių orumą ir sąmoningumą.
Negali stovėti vietoje
Jūratė su Adolfu abudu sako negalintys sėdėti vienoje vietoje. „Vieną kartą žiemą, kai labai snigo, 3 dienas negalėjom iš namų išvažiuoti, tada labai blogai jaučiausi“, – sako Adolfas.
Jūratė džiaugiasi, kad dirba mėgstamą darbą, turi galimybę dėstyti universitete. „Tai neleidžia stovėti vietoje, turi domėtis, šviestis, bendrauji su jaunais žmonėmis“, – dalijasi įspūdžiais moteris. Ji neslepia, kad būna ir sunkių momentų, tenka įveikti nepritaikytos aplinkos iššūkius, tačiau tai nesumažina motyvacijos eiti pirmyn.
„Tai, kad radai savo kelią, dar nereiškia, kad niekas nesikeis, – sako J.Ruškė. – Gyvenimas eina į priekį, viskas keičiasi, jei nori įsitvirtinti, turi spėti su laiku, užsiimti saviugda, nuolat tobulėti. Negali daryti to, ką darei vakar, ir tikėtis geresnių rezultatų rytoj.“ Adolfas pritaria žmonai – norisi nuolat ką nors nauja sugalvoti. Jo vadovaujama organizacija „Likimo laiptai“ siekia žmones neįgaliųjų vežimėliuose ištraukti iš namų, kad jie daugiau pamatytų, sužinotų, padeda jiems pasirinkti tinkamą vežimėlį ir panašiai. A.Ruškys dalyvauja Klaipėdos miesto Neįgaliųjų reikalų tarybos darbe, teikia pasiūlymus, kaip pagerinti negalią turinčiųjų gyvenimą, yra nuolat kviečiamas dalyvauti įvairiose veiklose. „Tobulėji pats, stengiesi kitiems perduoti, ką sužinai“, – sako Adolfas. Ruškiai apgailestauja, kad nemažai negalią turinčių žmonių gyvena iš pensijos, jie nenori nieko keisti, nors galimybės dabar leidžia studijuoti, dirbti, dirbančiam žmogui su negalia įstatymai gana palankūs.
Dviese ir kalnus gali nuversti
Jūratė ir Adolfas džiaugiasi neseniai baigtu bene didžiausiu jų gyvenimo projektu – pasistatė namuką Klaipėdos priemiestyje. Apie jį Ruškiai pasakoja labai užsidegę – juk specialiai negalią turintiems žmonėms gyventi projektuotas namas suteikė galimybę gyventi daug patogiau, laisviau.
Patys kūrė projektą, ilgai jį derino. Pagal universalaus dizaino principus pastatytame name nėra laiptų, platesnės durys, žemesni virtuvės baldai. Vonia, tualetas, prieškambaris – didesni, garažas platesnis, kad būtų galima su vežimėliu aplinkui mašiną apvažiuoti, nėra jokių kliūčių išriedėti į terasą ar į garažą. Pora pasakoja, kad aplinką tvarkosi patys. „Patys medelius pasisodinom – ir keletą obelaičių, ir dekoratyvinių augalų, gėlynėlį prižiūrim“, – sako Adolfas. Jūratė priduria, jog stengiasi viską sodinti taip, kad būtų galima prižiūrėti ir vežimėlyje sėdint – pakeltuose vazonuose. Tiesa, kai kurių darbų (pavyzdžiui, nupjauti vejos) patys negali, tad tenka pasitelkti pagalbą.
Adolfas prisimena, kad buvo toks laikas, kai net pagalvoti negalėjo, kad kada nors gyvens taip patogiai. Butas buvo mažas, pradėjo mąstyti, kad reikia ką nors daryti... Praėjo 5 metai – ir studijas pabaigė, ir namą pasistatė. „Atskirai tikrai to nebūtumėm galėję padaryti, o dviese ir kalnus gali nuversti“, – sako Adolfas.
Pora neslepia, kad būna šeimoje ir ginčų, netgi labai emocingų. Ypač daug jų kilo įsirenginėjant namą – dėl spalvų, dėl šviestuvų. Adolfas konservatyvesnis, Jūratė – už nestandartinius sprendimus. Tenka diskutuoti, ieškoti abiem tinkamo varianto. Ruškiai abu vienu balsu sako, kad norint šeimoje gerai sutarti, yra būtinas dialogas, svarbu girdėti vienam kitą. Neturi būti konkurencijos. Iš vienas kito skirtumų galima ir daug ko pasimokyti: „Aš iš Adolio mokausi diplomatijos“, – sako Jūratė. „Mane Jūratė paskatina išbandyti ką nors nauja“, – atitaria Adolfas.
Negalia neturi būti kliūtis
„Nemanau, kad mes esam kartu dėl to, kad abu turim negalią, – sako Jūratė, – sunku atsakyti, ar dėl to labiau vienas kitą suprantam... Juk yra daug porų, kuriose vienas turi negalią, kitas ‒ ne. Ten irgi viskas gerai.“ Pasak moters, negalia nėra tas faktorius, dėl kurio renkiesi kurti šeimą.
Paklausta, ką apskritai reiškia gyventi su negalia, Jūratė sako: „Reikia konstatuoti sau pačiam tą faktą, susitaikyti su tuo. Negali paneigti, kad dėl negalios tenka įveikti nemažai iššūkių, bet tai nėra kliūtis, jei ko nors nori ir sieki. Jei sakome, kad negalia – kliūtis, galime išvardyti ir daug kitų kliūčių, kurie jos neturintiems žmonėms trukdo siekti tikslų.“ Žinoma, pastebi J.Ruškė, ne visais atvejais gali pasakyti, kad negalia – ne kliūtis, nes yra įvairiausių negalių – kompleksinė, visiška negalia. Tokiems žmonėms daug sudėtingiau studijuoti aukštojoje mokykloje ar dirbti. Studijos mažiau prieinamos regos ar klausos negalias turintiesiems. Jūratė pasidžiaugė, kad mažėja uždarai gyvenančių žmonių, kad vis daugiau negalią turinčiųjų eina studijuoti. Matydami tokius žmones, keičiasi ir aplinkiniai.
„Tiems, kurie dar neišėjo už 4 namų sienų, noriu palinkėti nebijoti pabandyti. Tikrai yra galimybių ir siekti mokslų, ir įgyti profesiją. Reikia domėtis, stengtis, nedejuoti dėl to, ko negali, o pasinaudoti esančiomis galimybėmis“, – sako J. Ruškė. Jei gyveni užsidaręs, neaugi kaip asmenybė, netobulėji, o ir materialiai turi save riboti. Dirbančio žmogaus – visai kita gyvenimo kokybė.“
