Robertos Simonavičiūtės-Lizdenienės ir jos vyro Vaido šeima šiuo metu ant rankų sūpuoja trijų mėnesių sūnelį Neitaną.
Pasislėpusi liga
Roberta sirgti pradėjo dar vaikystėje, kai mergaitei buvo 11 metų. Visai atsitiktinai, gulint sanatorijoje dėl kojos problemų, gydytoja pastebėjo, kad pakitę šlapimo tyrimai. Ji patarė pasitikrinti dar kartą. Robertos tėvus tai privertė sunerimti.
Mergaitės mama, paklausiusi gydytojos, ne kartą vedė dukrą į polikliniką atlikti kraujo ir šlapimo tyrimų. Roberta sako, kad Mažeikiuose dirbantys gydytojai nieko blogo nepastebėdavo. „Sakydavo, kad kraujas „pasėdo“, rekomenduodavo pagerti geležies preparatų.“
Moteris prisimena, kaip jos mama su ašaromis akyse prašė medikų išsamiau ištirti dukrytės sveikatą. Po nuodugnių tyrimų paaiškėjo, kad Robertos inkstų funkcija labai prasta. Mergaitei iškart teko gultis į ligoninę. Netrukus iš Mažeikių Roberta buvo perkelta į Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Vaikų ligoninę.
Mergaitei buvo pradėtos dializės procedūros, kurios iš dalies pavaduoja inkstų funkciją. Varginančias hemodializės procedūras, trukdavusias po 4 valandas ir atliekamas 3 kartus per savaitę, Robertai teko kęsti pusmetį.
Antra ir trečia gyvenimo dovana
Po pusmečio, atsiradus tinkamam donoro inkstui, mergaitei buvo atlikta inkstų transplantacija. Iš karto po jos prasidėjo labai stipri svetimo inksto atmetimo reakcija, todėl daug laiko teko praleisti ligoninės palatoje. Jauna moteris prisimena, kad su pirmuoju dovanotu inkstu ji gyveno 6-erius metus.
Vėliau ketveriems metams jai vėl teko grįžti prie varginančių dializės procedūrų. 2012-ųjų rudenį ji gavo trečią gyvenimo dovaną – jai buvo antrą kartą persodintas donoro inkstas.
Jauna mama džiaugiasi, kad jau trejus metus jos inkstukas veikia gerai.
Meilė iš pirmo žvilgsnio
Prieš devynerius metus Roberta susipažino su vyru Vaidu. „Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio“, – sako Roberta. Po mėnesio Vaidas jai pasipiršo. „Tai buvo taip romantiška. Tuos širdies virpulius jaučiu dar ir dabar“, – meile spinduliuoja jauna moteris. Po trejų metų jiedu iškėlė vestuves.
Jauna moteris pasidžiaugia, kad šeimos santykiai labai šilti, apsupti meile ir rūpesčiu. Vyras labai išgyvena, jei sušlubuoja žmonos sveikata. Jis buvo pasiryžęs net padovanoti mylimajai savo inkstą. Deja, tyrimai parodė, kad jis negali tapti donoru savo žmonai.
Šeimos svajonėse – vaikai
Roberta pasakoja, kad jiedu su vyru visą laiką norėjo turėti vaikelį. Moteris galvojo, kad dėl ligos savo vaiko susilaukti negalės, todėl abu su vyru buvo pasiryžę įsivaikinti. Jau net buvo pradėję tvarkytis dokumentus.
„Netikėtai patekus į ligoninę, prof. Marius Miglinas manęs paklausė, ar turiu vaikų. Išgirdęs neigiamą atsakymą, gydytojas pasakė, kad dar turėsiu“, – prisiminimais dalijasi naują viltį tuo metu gavusi Roberta. Tas laimingas atsitiktinumas viską apvertė aukštyn kojomis.
Šeima pradėjo domėtis kiek Lietuvoje moterų pagimdė vaikelius po inksto transplantacijos, kokių sunkumų gali kilti.
Patarė neskubėti
Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų nefrologė Loreta Vareikienė Robertai patarė neskubėti, palaukti porą metų, kad persodintas inkstas gerai prigytų. Daktarė pakeitė imunitetą slopinančius vaistus, kuriuos reikia vartoti, kad organizmas neatmestų persodinto inksto kaip svetimkūnio, į tinkamesnius planuojant kūdikį.
Roberta pasakoja, kad vienu metu buvo puolusi į neviltį, galvojo, kad nepavyks susilaukti taip trokštamo vaikelio. Tačiau šeima nepasidavė.
Stebuklai svečioje šalyje
Šeima išvyko gyventi į Airiją. Roberta su gydytoja L. Vareikiene buvo sutarusios, kad ji kas pusmetį grįš į Lietuvą pasitikrinti sveikatos, įsigyti reikiamų vaistų. Vos po poros mėnesių Roberta sužinojo, kad laukiasi kūdikio.
„Nėštumas buvo normalus. Pradžioje vargino per dažnas pulsas, bet visi kiti tyrimai buvo geri. Medikų priežiūra – puiki. Mes gyvename mažame miestelyje, todėl konsultuotis pas nefrologą siuntė į Dubliną“, – savo patirtimi dalijasi Roberta.
36-ą nėštumo savaitę Robertai teko gultis į ligoninę dėl pakilusio kraujo spaudimo. Airijos medikai sprendė, kokį gimdymo būdą taikyti, ar leisti gimdyti pačiai, ar atlikti Cezario pjūvį. Nuolatinės konsultacijos su Lietuvoje dirbančia nefrologe L. Vareikiene padėjo apsispręsti, kad geriau atlikti Cezario pjūvį.
„2015 m. gruodžio 9 d. pasaulį išvydo mano nuostabus ir sveikas sūnelis Neitanas, kuris svėrė 2,8 kg ir buvo 47 cm ūgio“, – džiaugsmu dalijasi jauna mama.
Begalinis džiaugsmas, meilė, rūpestis apgaubė visą šeimą. „Esu labai laiminga mama“, – sako Roberta. „Išsipildė didžiausia mano svajonė. Patariu ir kitoms moterims, patyrusioms transplantaciją, tikėti šiuo stebuklu“, – be galo jaudindamasi pasakojimą užbaigia Roberta.
Daugiau vilčių teikianti statistika
Tarp Lietuvos asociacijos „Gyvastis“ narių kaskart atsiranda vis daugiau moterų, kurios susilaukia vaikučių gyvendamos su transplantuotu inkstu. Pirmosios gimdyvės vaikui – jau dešimt, antrosios – devyneri. Prieš dešimtmetį tai atrodė sensacija, dabar tokių moterų skaičiuojama dešimtimis.
„Didžiausia organų donorystės prasmė – kai gavęs antrą gyvenimo galimybę gali pats suteikti naują gyvybę“, – sako Roberta. Moteris įsitikinusi, kad gyvenimas, apsuptas meilės ir pilnatvės jausmo, kiekvieną dieną daro prasmingą.
