Dailės studija – saugiausias prieglobstis
Audronė Urbanovičienė dienos centre „Šviesa“ išdirbo 20 metų, iki pat pensijos. „Man tai buvo netikėtų ir labai džiugių atradimų metai“, – prisimena mokytoja ir mielai dalijasi savo patirtimi. „Dirbdama su sutrikusio intelekto žmonėmis supratau, kad svarbiausia yra ne specialios žinios, bet intuicija, kantrybė, lankstumas ir įžvalgumas. Dailės studija – ta vieta, kurioje neįgalūs žmonės gali tapti išskirtinai įgalūs.“ Vienas tokių Audronės mokinių ir buvo Martynas Kitovas. „Kai Martynas pasirodė centre, jam buvo nelengva“, – pasakoja Audronė.
Vaikinui buvo 20 metų, bet naują aplinką jis priėmė sunkiai: trūko namų ramybės, trikdė neįprasta dienotvarkė. Saugiausiu prieglobsčiu vaikinui pasirodė dailės studija. Martynas kasdien ateidavo į mažą kambarėlį šalia studijos. Tyliai įsitaisydavo šalia mokytojos ir sėdėdavo nuleidęs galvą. Audronė pradėjo vaikiną kalbinti, taip sužinojo apie jo namus, pomėgius, artimuosius. „Pastebėjau, kad Martynas susidomėjo senais žurnalais, ilgai juos vartydavo, paskui pabaksnodavo į patikusį paveikslėlį, kviesdamas mane pasižiūrėti“, – prisimena moteris. Jis lyg ir norėdavo pasikalbėti, bet tylėdavo, tiesiog būdavo šalia.
Mama su dešimčia rankų
Kartą mokytoja pasakė Martynui: „Šiandien piešime.“ Jis gynėsi nenorįs, bet nusekė mokytojai iš paskos. Gavęs guašo ir paprašytas užpiešti popieriaus lapą keliomis spalvomis taip ir padarė. Paskui ant margaspalvio lapo pripiešė keistų permatomų padarėlių. Kai mokytoja paklausė, kas čia, Martynas atsakė: „Slibinai.“ „Pagyriau, pasakiau, kad tokių gražių slibinų nesu mačiusi, o jis apžiūrinėjo savo piešinį tarsi svarstydamas, ar aš sakau tiesą, ar juokauju.“ Kitą dieną mokytoja pasiūlė Martynui pačiam pasirinkti piešimo priemonę. Jis čiupo flomasterius, pripiešė daugybę įvairiausių paveikslėlių: gėlių, papūgų, aštuonkojų, debesų, saulę, dviratį. Visi jie, regis, skriejo kosminėje erdvėje. Mokytoja ilgai skaitė tą keistą laišką, kuris atskleidė Martyno džiaugsmus, baimes, svajones. Tarp Martyno nupieštų dalykų nebuvo tik vieno – žmogaus.
Kai mokytoja paprašė nupiešti žmogų, vaikinas pasakė nemokąs. Mokytoja pradėjo įkalbinėti, piešė pati, sakydama: „Čia galva, rankos, kojos.“ Vaikinas nupiešė į zuikį panašų gyvūną ir tvirtino, kad tai ir yra žmogus. Supratusi, kad vaikino neperkalbės, kitą kartą Audronė jo paklausė, ar norėtų padovanoti piešinį savo mamai. Vaikinas didelio entuziazmo nerodė, mokytoja jam pasiūlė nupiešti savo mamą ir patikino, kad ši labai apsidžiaugs. „Galva vis dar buvo zuikio, – prisimena Audronė, – bet kūną jis kruopščiai aprengė išpieštais drabužiais, kojas apavė batais, smulkmeniškai išpiešė kiekvieną rankos pirštą, o paskui pridėjo dar vieną porą rankų ir dar vieną. Pagaliau nupiešė visas dešimt rankų.“ Martyno mama muzikė, skambina pianinu. Pamačiusi Martyno pieštą savo portretą ji ir džiaugėsi, ir verkė, – anksčiau Martyno gabumų dailei niekas nebuvo pastebėjęs.
Žmonės gali būti draugai...
„Martynas iš pradžių piešė flomasteriais, paskui juodu rašikliu. Jo piešiniai nespalvoti, išraiškingų formų, kruopščiai išmarginti turtinga ir lanksčia linija. Kad piešiniai neišliptų už popieriaus krašto, o tai dažnai atsitikdavo, kai Martynas įsijausdavo, pasiūliau padėti iš popieriaus iškirptą paprasčiausią rėmelį. Autistams tai labai tinka, nes neperžengti savo susikurtų rėmų jiems yra įprasta.“ Audronė įsitikinusi, kad jai pavyko atskleisti Martyno talentą todėl, kad į vaikiną ji žiūrėjo kaip į labai artimą žmogų, ir jis tai pajuto. „Kartais atsitraukdavau, kartais ir vėl prisėsdavau šalia.“ Nuolat dirbti vien su Martynu buvo neįmanoma, todėl mokytoja pakvietė vaikiną dirbti grupėje. Kai visi išeidavo, jis pasilikdavo ir sakydavo, kad nori pasikalbėti, tačiau sėdėdavo ir tylėdavo. „Tylėdavome abu“, – prisimena mokytoja. Laikui bėgant, tyla pamažu peraugo į nedaugžodžiaujantį bendravimą. Tai mums abiem labai patiko. Kartą Martynas pasakė: „Bet ir žmonės gali būti draugai.“ Mokytoją nustebino, net prajuokino toks Martyno pasakymas, bet vėliau, prisiminusi jo žodžius, ji dažnai pagalvodavo, kad tik pasijutęs mylimas ir vertinamas, gavęs išskirtinio dėmesio jis atvėrė savo širdį. Padedant dailininkei Ievai Babilaitei, išleista Martyno piešinių knyga „Mano pasaulis moka skristi, plaukti ir dainuoti“. Dailininkė labai norėjo, kad knyga patektų ir į knygynus, kad žmonės ją vartydami matytų, jog sutrikusio intelekto žmogus gali būti labai talentingas. Tačiau šią knygą galima pavartyti ir įsigyti tik dienos centre „Šviesa“.
Po parodos – ledų
Martyno piešiniai eksponuoti ne vienoje parodoje. Gražus buvo jo kūrinių knygos pristatymas Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregacijos namų salėje. Per pristatymą vyko ir Martyno darbų paroda. „Paraginau Martyną nupiešti visiems svečiams dovanų knygų skirtukus, jis nupiešė daug skirtukų, visus labai skirtingus.“ Šventiniame renginyje Martynas buvo tikra žvaigždė: visi jam plojo, žavėjosi jo kūryba. Jis dalijo autografus, plačiai šypsojosi ir atrodė laimingas. Mokytoja džiaugėsi, kad vaikino visai netrikdo išskirtinis daugybės žmonių dėmesys ir jo negalia, palytėta tikro talento, tarsi atsitraukė, išnyko. Martynas savo sėkme nesididžiavo. „Po knygos pristatymo kartu su artimaisiais ėjome į kavinę. „Martynai, ko tu norėtum?“ – paklausėme. Jis pasakė: „Ledų.“ Ir labai jais džiaugėsi, tarsi tą dieną nebūtų buvę didesnių džiaugsmų.“
Kai dienos centre „Šviesa“ susitikau su Martynu ir jo nauja dailės mokytoja Džina Jasiūniene, ji papasakojo, kad Martynas lanko ir keramikos studiją, parodė jo nepaprastai originalius darbelius: sraiges, kokių niekur nepamatysi, laimės šulinius, grafikos darbelius. Piešti su visais vaikais Martynas nelabai nori, bet kai mudu kalbėjomės, jis pasakė, kad piešti jam labai patinka, o smagiausia – gyvūniją. Ar Martynas pats žino, kad yra labai talentingas, pripažintas? Šito vaikinas nepasako ir neparodo.
